mano brangute Noe, tu ir toliau sėkmingai metaforas painioji su tikrove - kaip ir 181791. Mokslinių ir nemokslinių teorijų vizualizavimo dabar neliesiu, ten daug ad hoc dalykų, bet mokslininkai ne vien paveiksliukus piešia. Mokslas ieško sąryšių tarp įvairių faktorių, brangusai 181791. Tarp kitko, aš jau seniai priartėjęs prie Dievo, o kad tūkstančiai ar net milijardai krikščionių tyrinėjo velnius ir tapo šventaisiais (kokios tai metamorfozės - faziniai virsmai?), tai visai neįrodo velnio buvimą. Bet aš dėl velnio metaforos nesiginčiju, aš tik noriu velnio raganos demono etc definicijos. Gal pasirodys, kad tai ne velnias, o socialinė įtampa, atsiradusi dėl kažkokio kvailo įstatymo (kaip su pašalpomis LT mamoms). Panašiai saulėtą dieną paėmęs lupą gali taip sufokusuoti spindulį, kad sudeginsi šiek tiek prisvaigintą musę - tai jei tą spindulių koncentrato taškelį pavadintume velniu, tai būtų tuščias reikalas - o kur žiaurumas, kur išgaubtas stiklas, kur vargšė musė? Kadangi metaforos tėra tikrovės darbiniai modeliai, tai ir elkimės kaip su modeliais. Šiaip, Noe, visokie tavo velniai demonai raganos sudaro žaviąją tavo pusę, mano kukliu pastebėjimu, nes standartiškai kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau tiki pasakomis. Aš irgi turiu daugybę pasakų personažų, kuriais šventai tikiu, t.y. be jokių įrodymų. Į demonologiją žiūriu kaip į dantų užkalbėjimą, kuris šiaip jau nėra oficialaus mokslo labai mėgiamas reiškinys, nes sunkiai pasiduoda kontroliuojamam eksperimentui, ypač jei naudojami senoviški "tiesiniai" tyrimo metodai. Aišku, kad apsėstojo demonai, velniai etc yra psichikos susirgimas, o gydymas visai elementarus - "perprogramavimas". Kryžius ir visi kiti pričindalai gali padėti perprogramuoti - visiškai su tuo sutinku - simboliai mus veikia, kaip ir veidas-knyga. Kai "velnias" "palieka" apsėstąjį, susidaro "jo" realumo įspūdis. Ir Bažnyčia tuo spektakliu nesąžiningai pasinaudoja. Taigi pagijimas vyksta panašiai kaip placebo atveju - per vaizduotę ir tikėjimą - galėčiau duoti daugybę nuorodų į mokslinius straipsnius. Juk dėl to rekomenduojama sunkiu metu šaukti klykti rėkti - visokios "technikos" tam sugalvotos. Bet paradoksas tas, kad kuo didesnė tamsa gaubia visuomenę, tuo daugiau joje demonų ir velnių, ir kuo daugiau šių, tuo tamsa yra labiau pateisinama ir visokie šarlatanai priimami seimuose ir universitetuose. Taigi darbo demonologams irgi daugiau. Išvada: demonų ir velnių pagrindiniai šaltiniai yra nesvarbu kaip "dirbantys" visokie egzorcistai ir demonologai. Bus jų, bus ir apsėstųjų. Socialinėse sistemose neteisingas reiškinio įvardijimas hipostazuoja "vardą", paverčia jį realiu. Ką siūlau? Siūlau kultūrą su visomis subkultūromis vietoj demonologų-šarlatanų, nes psichiniai susirgimai yra daugiau socialinės, o ne asmeninės kilmės. Aišku, ne ta ministervinė kultūra, bet iš gelmių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369