kaip sau norite, paziurejau smoteli lietuvisko filmo "vasara baigiasi
rudeni". praeidamas pro sali klustelejo ar paziurimas, tai, sakau,
paziurimas. ypac paziurimas yra jaunas masalskis, dieviskai patrauklus.
ypac ta scena, kur jiedu su masiuliu sedi prie aptvaro stulpo zolyne ir
dainuoja "melynos vosilkos, dienos pilkos". po sios scenos galiu ir
nebeziuret o kuo nors naudingesniu uzsiimti. kas nematet, tai cia
vaizduojamas pagrazintas tarybinis kaimas, su senomis spintomis ir kedemis,
ko realybeje kazi ar buvo.  koloritas subtilus, gal todel, kad filmuota ant
"orvo" juostos, kuriai ikandamos dvi spalvos - zalia ir ruda. priminsiu,
kad "orvo" gamykla nusiaube ddr gamta savo laiku. stai ir mainelyte jauna,
labai grazi. tuomet dar nebuvo moteru partijos veidas. kokie visgi buvo
paprociai: ta scena, kur ji uzsirakina duris ir droviai nusisega liemenuka
ir pakisa ji po lova, net nenusivilkdama kazkokio neaiskaus siutinio
kombinuko. isivaizduokim kaip dabar butu parodyta panasi scenele.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369