ta ir norejau pasakyti, kad neisivaizduoju laimes popkornuose, degtineje su kose ir blizgancioje sukneleje - man butu pravalas. neabejoju, kad apsingtuose moletuose graziau, bet nekeisciau savo austanciu rytu (5:33 a.m.), kai ryto breksmoje pradeda svisti melsvas sniegas, kai prabega skaisciai ryza lape, isdidus kojotas, kai prasvitus, kai sniegas jau rausvas, medziu kamienuose laigo bent septynios voveraites, o vakarais po kiema vaiksto penkios stirnos. apie buvima sekamdieniu ir kiekvienadieniu ramybej, tiesiog stebukle ir kalbejau, o Anuskos sekmadienis primine kitokias busenas, kai, budavo, per negaliu is nieko pritempi save uz karsenes, o ne netyciom suvoki - hezau, kaip man gera, negaliu. kaip tai laumei, brendanciai per sniega, kaip ceciui su traktorium, kaip miestei kambariuke; kai buni cia ir dabar ir net kvapo pritruksta is nuostabos. nesakau, kad Anushai nebuvo gera, tik sakau, kad neiziurejau to gerumo.. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369