iš tiesų, norint matyti ženklą, kad jis ką nors reikštų, reikia
žinoti kelių taisykles... kaip ir norint suprasti hieroglifą, reikia
mokėti kinų kalbą... gal ir demonologiją neprošal išmanyti, kad
"veide" matytum velnią (nors, įtariu, nereikia yaptingo jautrumo idant
atskirtum veidą nuo snukio).. 
taigi ženklai yra kultūriškai sąlygoti (velnias kaip dejonologijos
objektas atsirado kartu su krikščęionybe), ji kaip sisteminė visuma
lemia nurodomų temų puokštę; bet, nepaisant to, manau, kad  vis tiek
galima sakyti, jog veidas atveria aš- tu santykį, tiesioginį santykį,
į(si)pareigojančio, etinio santykio erdvę,  o nėra vien spekuliatyvus,
abstraktus kalbėjimas apie tai
nežinau kiek čia mano samprotavimai valentingi, bet dabar sau
svarstysiu, ką reiškia pamatyti veidą; ar paveikslą dėmėje; ar
grožį atsitiktinai sukritusiuose elementuose; iš kur ta galia pavadinti
ir taip sukurti visą reikšmingą pasaulį, kuris gali tapti lemtingas...
kad ir kaip tai būtų žmogiška vien tik žmogiška   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369