mano visos savaites dienos tobulos, nes pomirtiniu gyvenimu netinkiu, taigi
branginu visa, ka turiu cia. :)
visgi vienas sestadienis buvo tobulesnis uz kitus. ikalbejo mane mergaite
eiti i sniegais uzverstus parko laukus. su musu mielaja sunyte. parke ne
gyvos dvasios, tik akinantis saules zaismas kaktomusa su pusnimis. dangaus
pastele ir medziu grafika. issokome is masinos ir sniege – vos ne iki
pazastu. smagumelis! nutareme klampoti be isipareigojimu. sunytei sniego
buvo beveik iki kaklo, taciau ji sokciojo kaip baltas elnias, o jos kailis
sniego baltume sviete isblukusiu geltoniu. dangaus aukstybese be garso
plauke sidabrinis lektuvas, nese pasparnese ziemos sviesa. lauku platybe ir
tustuma net skambejo, tarpais nebuvo girdeti netgi musu zingsniu gurgzdesio
ir nelygaus alsavimo. tai kaip sustosi? ne! ir pasileidome vis tolyn ir
tolyn laukais, ir klampojome, ir juokemes, uz gero pusvalandzio pradejome
nusiimineti salikus, pirstines, kepures, atsisegeme svarkus, o sunytes
entuziazmas pavirto gana priekaistingu klausimu graziose, sokoladines
spalvos akutese: tai ka, mergos, visai isprotejote  -  sitoki atstuma
sunkiai bristi, kai visi saugiai ir patogiai kauksi nukastais
saligatviais?
namo grizome slapios, nusikalusios, aplipusios suledejusio sniego
gniuzuliukais. sunyte krito prie zidinio ir pradejo knarkti atmerktomis
akimis. mudvi issikepeme obuoliu pyraga su cinamonu; diedas, kaip ir dera
solidaus amziaus vyriskiui, ziurejo tv. kaip gera tureti namus, pagalvojau
tada. net jeigu jie ne gimtineje.



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369