Gerai - gydytojų sąjungos prezidentas - tai iš esmės gydytojų 
profsąjungos prezidentas. O profsąjungų lyderiams paprastai garbės 
reikalas kritikuoti "korporacijas" ir "gobšius verslininkus", ir be to 
jo negalima laikyti mažmeninės prekybos specialistu. Kvalifikuotai 
atlikti analizę ir paaiškinti kainodaros subtilybes gali rimtas 
ekonomistas, kurio specializacija mažmeninė prekyba, o dar geriau - 
vaistų prekyba (bet tu tokį, tikriausiai, laikysi liberastu ir LLRI 
apologetu) arba koks aukšto lygio vaistinių tinklo vadybininkas (bet jį, 
aišku, laikysi suinteresuotu asmenimi). Jau rašiau, kad galbūt ir galima 
bandyti atskirti didmenininkus nuo mažmenininkų, nors nesigilinau kiek 
tai būtų efektyvu ir kiek realiai (ne formaliai) tai galima padaryti.

Visgi siūlyčiau daugiau kreipti dėmesį į antrąją mano praeito posto 
pastraipą - kaip valdžios nustatomos maržos procentais nuo didmeninės 
kainos išstumia iš rinkos pigiausias prekes. Tas faktas visiškai 
akivaizdus - tai nepaneigiama ekonominė tiesa. Aišku, valdžia gali 
priversti pardavinėti kažkokį prekių rinkinį ir už savikainą ar net 
mažiau jos, bet prekybininkas būtinai tą kompensuos per kitų prekių 
antkainius - jis nuostolingai dirbti negali, jo niekas nesubsidijuoja.

Kas gana paradoksalu, visas tas nesąmones su vaistų reguliavimu pradėjo 
konservų-liberalų vyriausybė. Kai pradėjo stigti pinigų, nuo 2009 m 
Kubiliaus vyriausybė pakėlė PVM nuo 18 iki 21 proc. ir panaikino visas 
PVM lengvatas (tame tarpe ir 0-inį vaistams). Natūralu, kad vaistų 
kainos užkilo bene labiausiai. Kilo nepasitenkinimas, ir tuometinis 
(berods, išnykusiems liberalcentristams priklausęs) Sveikatos apsaugos 
ministras Čaplikas nusprendė bausti ižūlias vaistines bei ginti Lietuvos 
vartotojus ir įvesti pardavimo maržų lubas vaistams. Aišku, debiliškai, 
ne nominalia išraiška, o procentais nuo didmeninės kainos. Neprisimenu, 
ar tuomet tai buvo kažkiek padaryta, ar vėliau, bet palaipsniui pigesni 
vaistai pradėjo dingti, nereguliuojamų maržų vaistų kainos kilo, 
prasidėjo visos tos nesąmonės su tolesniais politikų reguliavimais ir 
jiems nesuprantamomis tų reguliavimų pasekmėmis vaistų kainoms. Iki šiol 
tai besitęsia.

> O jei pasigilintum, kas teigiama jau ir pačių _gydytojų_ sąjungos
> prezidento, pažiūrėtum ne taip dogmatiškai? Aš įsivaizduoju teiginio
> situaciją taip: didmenininkai turi preparatus x,y,z (kuriuos gauna,
> galbūt, iš vieno gamintojo, galbūt palankesnėmis ar aptartomis
> sąlygomis, kurios galbūt numato tam tikrą pardavimų apimtį) todėl jie ir
> bus visose jų aptarnaujamose vaistinėse, nes rinka iš esmės oligopolinė
> (keista, kad praleidai momentą apie tai, kad vaistinių tinklai priklauso
> tiems paties didmenininkams, kurie importuoja vaistus; kalbėti apie
> laisvą, konkurencingą rinką nebėra prasmės...)
> Ir pasiūla suvienodėja didesnėje dalyje vaistinių. Jie nesuinteresuoti
> pigesnių preparatų w,q, kurie tapatūs, pardavimais, nes tai smukdytų jų
> x,y,z pardavimus, gal net kistų gamintojo taikomos kainos. Čia vėl
> reikia priminti, kad vaistų paklausa yra neelastinga ir sumažėjusios
> kainos jų pardavimų neaugina (įvyksta, geriausiu atveju, konkurencinis
> pasistumdymas, tačiau, kai dauguma vaistinių turi tą patį tiekimo
> kanalą, o didesnė dalis dar ir priklauso tam pačiam tiekimo kanalui,
> tai...?)
>