> Tikrai taip. Obligacijų pardavimas mažina rezervus (bet vietoj jų, > t.y. pinigų, privatus sektorius gauna obligacijas), mokesčių > surinkimas mažina rezervus, o valstybės išlaidos didina rezervus. T.y. > jei valstybės biudžetas "pliusinis" - finansinių aktyvų (pinigų, > obligacijų ir t.t.) privačiame sektoriuje mažėja, jei deficitinis - > daugėja. > Ką turi omeny po sąvoka "rezervai"? Jei kalbi apie CB išleistus pinigus, FED atveju tai komercinių bankų sąskaitų FED skyriuose dydžių suma ir grynieji doleriai, tai pats savaime nei vyriausybės skolinimasis, nei mokesčių rinkimas jų nei didina nei mažina. Šiais atvejais pinigai tik keičia savininką. Dolerių kiekį didinti ar mažinti gali tik FED. > >> Jeigu >> vyriausybės obligacijas perka bet kas kitas nei jos CB bankas, pinigai >> (rezervai) iš vienos sąskaitos tiesiog pereina į kitą. >> Vyriausybės >> skolinimasis šiuo atveju niekuo nesiskiria nuo kitų rinkos subjektų >> tarpusavio skolinimųsi - jo metu pinigų kiekis rinkoje nesikeičia, >> keičiasi tik jų savininkai. Kai obligacijas perka tos šalies CB, tuomet >> pinigai sukuriami - CB išleidžia į rinką papildomą kiekį dolerių, >> mainais už juos sukaupdama atitinkamą kiekį obligacijų. > > Kiek pamenu FED'ui draudžiama tiesiogiai pirkti JAV iždo obligacijas. > Aišku, tai iš esmės formalumas. > Tai jis rinkoje jas perka ir parduoda, bet čia esmė yra tame, kad tik FED'ui ką nors perkant ar parduodant didėja ar mažėja dolerių kiekis rinkoje. > Todėl yra kvailos kalbos apie tai, kad valstybės turinčios savo > pinigus turi kaupti kažkokį finansinį rezervą krizės laikams ar pan. > Nes pinigų gali prikepti bet kada ir bet kiek. Esmė ne finansiniuose, > o realiuose, fiziniuose "rezervuose". Pvz. žmogiškuose resursuose. O > tarkim Lietuva pastoviai taupydama litus (nes pastoviai nėra lėšų tam, > nėra lėšų anam ir t.t. ir pan.) dėl emigracijos praranda darbo jėgą ir > vartotojus. > Kodėl gi negali? Gali ir kaupia. Visų pirma, kaip jau ne kartą rašiau, normaliose valstybėse vyriausybės pinigų nespausdina, jos juos skolinasi rinkoje. Jeigu tas skolas neribotai supirkinės jos CB, jo valiutos kiekis labai padidės ir jo vertė kris. Bet didelių šalių CB, aišku, gali sau paskolinti nemažai be rimtų pasekmių savai valiutai. Lietuvos atveju tas litų prispausdinimas nieko neduotų. Lito kursas tokiu atveju automatiškai kristų, o visas importas, tame tarpe ir energetinės žaliavos vis tiek skaičiuojamos užsienio valiuta. Lito kursui krentant euro atžvilgiu, žmonės jo nebekauptų ir pradėtų jo atsikratyti. Gal kurį laiką vyriausybė galėtų už prisispausdintus pinigus daugiau nusipirkti vietinės darbo jėgos ar prekių. Bet emigracijos tai tikrai nesumažintų, o padidintų ją, kadangi gaunant mažesnį atlyginimą dėl nuvertėjusio lito paskatos emigruoti sustiprėtų. Mūsų atviroje ekonomikoje gamintojai pradėtų mažiau pardavinėti prekių ir žaliavų tokiomis pačiomis nominaliomis kainomis atpigusiu litu, ir jas nukreiptų į eksportą, dėl sumažėjusios pasiūlos kainos litais pakiltų, kol vėl nusistatytų buvusi rinkos pusiausvyra. Taigi, prisipausdinusi litų Lietuva iš esmės iš savęs nepasiskolintų, o tik atimtų dalį pinigų vertės iš litų turėtojų ir algų/išmokų gavėjų su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis - gyventojų nuskurdimu, kai kurių vietinių prekių ir paslaugų realiu atpigimu (sąlygojamu žmonių nuskurdimo) ir padidėjusia emigracijos banga. > >> Akivaizdu, kad kai kinas už $1000 nuperka JAV vyriausybės obligacijų, >> jam atitenka obligacijos, o vyriausybei - tie doleriai. T.y. dolerių >> rinkoje nepadaugėjo, jie tik pakeitė savininką, o rinkoje padaugėjo tik >> JAV vyriausybės obligacijų. Lygiai tas pats būtų jeigu man Petras >> paskolintų 10 litų už mano išrašytą skolos lapelį. Tuomet litų rinkoje >> nepadaugėtų, padaugėtų tik mano skolos lapelių. > > Esmė ta, kad už obligacijas gautą dolerių sumą valstybė vėl paleidžia > į ekonomiką ir > ji grįžta tam pačiam kiniečiui, kuris pirko obligacijas. Ir jam dar > lieka papildomas aktyvas - > obligacija. Taigi - valstybės deficitinės išlaidos didina finansinių > aktyvų skaičių (t.y. kiniečio turtą). > Na tai jau rašiau - didina JAV vyriausybės obligacijų skaičių, valstybės skolą. Dolerių dėl to rinkoje nedaugėja. Aš irgi galiu pasiskolinti iš Petro 10 litų, nusipirkti iš jo pilstuko butelį, išgerti, ir tą pakartoti 10 kartų. Galiausiai litų kiekis rinkoje nepasikeis, aš turėsiu 100 litų skolos, o Petras bus labai turtingas, nes turės daug finansinių aktyvų - mano skolos lapelių 100-ui litų. > Jei finansinių aktyvų skaičius kiniečio kišenėje nesikeistų, būtų > galima sakyti, kad kinietis finansuoja JAV vyriausybę. Bet jis tik > didėja, todėl ir sakau - JAV finansuoja kiniečio norą taupyti > doleriais nominuotus finansinius aktyvus. > Dėl paties JAV obligacijų pirkimo kino finansinių aktyvų kiekis nedidėja. Turėjo 100 dolerių, už juos nupirko obligacijų, dabar dolerių nebeturi, turi obligacijų už 100 dolerių. Jo finansinių aktyvų suma padidėja, kai jis pagaminą prekę ir ją parduoda amerikonui už 100 dolerių. Dabar jau taip - jo aktyvai padidėjo, 100 obligacijų + 100 dolerių, bet už savo finansinius aktyvus amerikonai gavo kino pagamintą prekę. > Jei LT veikia pilno rezervo sistema, tai kam dar nustatinėti > privalomųjų atsargų lygį (kiek suprantu 3%)? > Turėtų būti 100%. > > Jei jau yra toks reikalavimas, tai reiškia, kad pas mus veikia dalinio > rezervo sistema. > Tai tu nesupranti kas yra privalomųjų atsargų dydis, ir kas yra valiutos padengimas? Juk tai visiškai skirtingi dalykai. Litas padengtas euriniais rezervais ir tuo rūpinasi LB. Privalomieji rezervai (atidėjimai) - tai procentas pinigų, kurių, gavęs indėlius, komercinis bankas negali perskolinti. T.y jei į komercinį banką Jonas padėjo 100 litų, bankas kažkam iš jų gali paskolinti tik 97 litus, o 3 litus turi laikyti rezerve - savo sąskaitoje LB. Tas rezervas reikalingas viena vertus, kad padidinti banko likvidumą - jeigu kas nors panori išsiimti didesnį kiekį pinigų, kad jų nepritrūktų (jeigu Jonas iš sąskaitos nori išsiimti 3 litus, jų gali ir negauti jeigu visi jo sąskaitos pinigai kažkam perskolinti). Todėl skirtingų tipų indėliams galioja ir skirtingas atidėjimų procentas - terminuotoms sąskaitoms jis paprastai daug mažesnis nei einamosioms. Kitą vertus privalomaisiais atidėjimais CB reguliuoja pinigų kiekį rinkoje - kuo didesnis pinigų kiekis priverstas gulėti sąskaitoje, tuo mažiau pinigų gali būti perskolinama, tuo mažiau jų juda rinkoje. Tokiu būdu CB ne išima pinigus iš apyvartos, kaip tai daro atviros rinkos operacijomis, o priverstinai liepia juos "sukišti į kojines". O kaip įsivaizduoji bankininkystę su 100% privalomųjų atidėjimų? Tai reikštų, kad komerciniai bankai nebegalėtų vykdyti savo funkcijų - perskolinti indėlių. Jie tumet pavirstų pinigų saugyklų tarpininkais, ir už saugojimą ne jie, o jiems turėtų mokėti indėlininkai. Bet kadangi privalomieji rezervai - tai sąskaita CB, komerciniai bankai iš viso būtų nereikalingi, geriau jau visi galėtų atsidaryti sąskaitas CB.