> Tai galima pacituoti ir toliau - "while others expand assets on the
> basis of expected reserve growth". T.y. bankai priklausomai nuo
> aplinkybių gali išduoti paskolų daugiau ar mažiau nei turimi
> pertekliniai rezervai.
>
> Vis tik esmė yra tame, kad komerciniai bankai neskolina Jono pinigų
> Petrui, o išduodami paskolą Jonui sukuria naujus pinigus ("bank money")
> "mainais" į Jono įsipareigojimą juos grąžinti. Ir tol kol komerciniai
> bankai žaidžia pagal įstatymuose numatytas taisykles - CB palaiko
> kreditavimą aprūpindami sistemą cash'u, rezervais ir t.t.
>


Taigi tiek aiškinau, kas yra CB pinigai, ir kas komercinio banko, Jono 
ar Petro pinigai, atsibodo ir kartotis. CB sukurti pinigai - tai jo 
skolos lapelis indėlininkui, t.y. įsipareigojimas indėlininkui grąžinti 
banko duotus pinigus. Petro sukurti pinigai - tai paskolos sutartis su 
banku, t.y. jo įsipareigojimas grąžinti bankui jam išduotus pinigus. Ir 
kad Petro pinigų negali būti daugiau nei komercinio banko, o iki kokio 
dydžio komercinio banko ir tuo pačiu Petro pinigų masė gali didėti esant 
tam tikram CB pinigų kiekiui, apsprendžia privalomųjų atidėjimų 
procentas. Apie tą antrinių pinigų dydžio lubų priklausomybės nuo 
privalomųjų atidėjimų procento matematiką jau lyg ir diskutavome.


O čia tu vėl nuo pradžių.



>  > Taigi jau pirštais tau viską parodžiau. Bet jeigu nori tikėti savo
>> svaičiojimais nepaisant visos logikos ir aritmetikos, tikėk. Nebematau
>> prasmės tau kažką įrodinėti.
>
> O kur aš sakau, kad tamstos aritmetika neteisinga? Tiesiog joje
> neįvertinta tai, kad JAV vyriausybei darant deficitines išlaidas yra
> sukuriami nauji pinigai.
>


Jeigu JAV vyriausybės obligacijas vadini pinigais (o kiekvienas skolos 
lapelis ir yra jį išrašiusiojo subjekto pinigas) - tada taip, sukuriami. 
Bet kadangi daugelis sąvoką "pinigai" supranta kaip CB išleistus pinigus 
(dolerius, eurus, jenas, litus), tai įprastesnis ir tikslesnis to paties 
pasakymas "JAV vyriausybei darant deficitines išlaidas, didėja jos skola".




>> Durniau tu, pinigus atiminėja, o už atimtus pinigus jau nusiperka!
>> Reketininkas Gariūnuose irgi pinigus iš prekeivio atiminėja, o ne
>> dolerius.
>>
>> Atsiprašau už žodžius, bet mano kantrybė jau išseko, tad tenka ir
>> diskutuoti kaip su bukagalviu.
>
> Galite keiktis, galite įžeidinėti, gal net trypti kojomis - nuo to
> operacinės realijos nepasikeis.
>
> http://www.tradingeconomics.com/united-states/government-budget
>
> Va - JAV valdžia jau 4 metus turėjo ~10% GDP biudžeto deficitą (net
> Kubilius su Šimonyte nedrįso tokio deficito ilgai palaikyti Lietuvoje).
> Kaip Tamsta paaiškins faktą, kad JAV "skolinimosi" kainą per tą laiką
> tik nukrito?
>


Pažiūrėk kas darosi ekonomikoje, finansų rinkose. Kai rinkose 
nestabilumas - saugiausia užuovėja pinigams yra patikimų šalių valdžios 
obligacijos, tegul ir generuojančios labai mažą pelną.



>
>> Tuo tarpu Airija, per krizę staigiai įklimpusi į dideles skolas, nes
>> sukišo nežmoniškus pinigus šį bankinę sistemą, vėliau pradėjo ryžtingai
>> balansuoti biudžetą ir jos dabartinė situacija bei perspektyvos žymiai
>> šviesesnės.
>
> Nemanau, kad besitęsiantį ekonomikos nuosmukį, 14% bedarbystę, vos ne
> 10000 gyv./metus emigraciją ir t.t.
> yra protinga rodyti kaip teigiamą pavyzdį.


Lyginant su Graikija ar Ispanija, kurių nedarbas artėja prie 30%, tai 
teigiamas. O čia buvo kalbama tik apie šalis, krizės pradžioje 
išleidusias labai daug skolintų pinigų. Dėl emigracijos - tai Airijai 
10000 į metus nedaug. Yra buvę ir daug didesnių emigracijų nuosmukio 
metais bei imigracijų pakilimo metais. Labai gerai, kai darbo jėga gali 
laisvai judėti - tai greičiau išlygina ekonomikos disproporcijas.



>
>> Ir čia jau viską ant pirštų ne kartą paaiškinau - kinų verslas kuria
>> prekes ir paslaugas, jas parduoda amerikonams, o gautus dolerius
>> atiduoda JAV biudžetui už skolos lapelius. Už grąžintus dolerius
>> amerikonai vėl perka kinų prekes ir paslaugas.
>
> Kaip ir minėta - kiniečiams visai nereikia "grąžinti" dolerių tam, kad
> amerikiečiai vėl galėtų už juos pirkti iš kiniečių. Beveik neabejoju,
> kad kiniečiai puikiai tai supranta.
>


Taip, JAV valdžiai skolina ne tik jie. Ir labai gerai, kad tai pradeda 
suprasti. Kuo greičiau jie pradės ne grąžinti dolerius, o pirkti už juos 
paslaugas ir prekes, tuo greičiau apsilygins tarptautinės prekybos 
disproporcijos. Bet dar neseniai kinai reikalavo, kad skolintų tik jie, 
o ne kiti. Patys tebekaupdami dolerius ir JAV valdžios skolą, tuo pačiu 
reikalavo, kad JAV mažintų savo skolą



>> Japonijos kredito reitingas dėl didelės skolos kiek žemesnis, bet ji
>> ypatinga tuo, kad 95% tos skolos yra vidinė - tas obligacijas perka
>> Japonijos žmonės, jų pensijų fondai ir įvairios organizacijos, ir jie
>> mažai žiūri į tarptautinius kredito reitingus. Juk japonai iš esmės
>> skolingi sau - jeigu valdžia obligacijas išpirks, tai jos bus išpirktos
>> už iš jų mokesčiais surinktas jenas, jeigu neišpirks - jie jenų negaus,
>> bet jos ir nebus atimtos. Taigi, iš esmės valstybei bankrutavus japonai
>> nei praturtės, nei nubiednės.
>
> Tai panašiai ir su JAV "skola". Dabar skaičių nepamenu, bet užsieniečiai
> turi supirkę berods kelioliką procentų JAV obligacijų.
> Bet kuriuo atveju rodos nei Japonija, nei JAV dar nė nesiruošia
> bankrutuoti :)


JAV skola užsieniui sudaro bene trečdalį visos skolos.



>> Esmė tame, kad Kinijos ekonomika būtent tada ir pradėjo kilti, kai buvo
>> atsisakyta centrinio planavimo. Dabar ten iš esmės rinkos ekonomika su
>> privačia nuosavybe, labai atvira užsienio investicijomis, tik politinę
>> valdžią uzurpavusi komunistų partija. Kai valdžioje diktatūra, netgi
>> lengviau įvykdyti įvairias reformas, nes iš esmės nėra profsąjungų,
>> protestų, balsavimų už antireformines partijas ar populistus. Panaši
>> situacija, kaip Čilėje Pinočeto valdymo laikais. Nors formaliai Kinijos
>> valdantieji - komunistai, o Pinočetas buvo antikomunistas, bet abiem
>> ekonomikos reformavimo klausimais patarinėjo Miltonas Friedmanas ir jo
>> mokiniai.
>
> Šiaip jau kiniečiai savo ekonomines reformas pradėjo vadovaujami savų
> ekonomistų, kurie 40-aisiais mokėsi harvarduose pas žymiausius to meto
> pasaulio ekonomistus. Friedmanas tais laikais dar buvo niekam neįdomus.


Nesvarbu kiek reformas pradėję asmenys buvo įtakoti Friedman'o, svarbu 
kokias reformas jie vykdė. Ir tai tikrai buvo ne planinė ekonomika - kai 
ją Mao vykdė, kinai gyveno pusbadžiu.