Ir aš mėgstu intelektualias knygas. Tad  vis  dar skaitinėju Thomą
Mertoną, (kone 600 pslp., nejuokas) kurį rekomenduoju ir Noėjai
paskaityti. Kitiems - nebūtinai. Utentiška knyga su kelionės per
nuopolius į šventėjimą aprašymu. Bandžiau iš pradžių pasižymėti
gražiausius sakinius, bet paskui pamačiau, kad reiks visą knygą
subraukyti... knygas vartoju negailestingai... kaip koks Leninas.  

Įdomios man visos jo aprašomos smulkmenos apie mano antrąją tėvynę -
Angliją,   apie tai kaip besišildant mylimo ir mylinčio žmogaus
(Mertono atveju - jo globėja teta) saulėje, tu visą aplinką matai iš
gražiosios pusės, o kai tą žmogų prarandi, imi matyti blogąją pusę,
tada puoli atsakymų ieškoti pas Froidą, Jungą, bandai tapti extravertu,
bet beanalizuodanas save ir kitus, tampi kone bepročiu intravertu  ir tada
aplinka tave tiesiog išspjauna. Mertonas palieka Kembridžą ir  emigruoja
į JAV ir ten prasideda jau naujos Guliverio kelionės... ir jos man tokios
artimos,  kad,  rodos, jei žmogus nuoširdžiai rašo apie savo sielos
vingius, jis rašo ne tik apie save. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093