Sveiki. Radau tokį gerą Septintosios dienos adventistų pastoriaus
straipsnį, kad neatsistebiu. Jame labai aiškiai ir paprastai išdėstyta
visa žmonijos istorija (bibliniu atžvilgiu), kad geresnio pradinio
paaiškinimo tikrai vargu ar verta ieškoti. Išaiškinta nuodėmės kilmė
ir esmė, žmogaus bandymai pačiam išsigelbėti ir Dievo duota "apranga"
prisidengti atsivėrusiai nuogybei - avinėlio kailis; pagonybės ir
stabmeldystės kilmė; daug kam neaišku, apie ką kalba Senasis
Testamentas, - ten rasite glaustai apžvelgtą visą simbolinio aukojimo
(Kristaus aukos) reikšmę ir sąsajas su Naujuoju Testamentu. Negana to, 
išdėstytos ir eschatologinės (amžinojo išganymo bei likimo) vizijos.
Beieškodama upsei atsakymų, peržvelgiau keletą straipsnių Jn 3,16-21
tema, bet neradau nieko konkretesnio ir geresnio. Net popiežiaus
pamokslininkas R. Cantalamessa, aiškindamas šią ŠR vietą, kalba
abstrakčiai ir nuobodžiai, apie "begalinę Dievo meilę", apie Sūnaus
atidavimą, ir mes tiek atbukinti tokių žodžių, kad išvis
nebepastebime jokios meilės. Nors ji niekur nedingo, tik mes nebeturime
pagrindo jos suvokti. Dauguma šiuolaikinių katalikų pamokslininkų
primena alzhaimeriu sergančius ligonius, kurie pamažu praranda atmintį
ir grimzta į užmarštį,  naikinančią jų tikėjimą ir stiprybę.
Dėmesio, ups, dabar rašau tau. Tvirtindama, jog  "Man klaikai nepatinka
tokie aiškinimai kaip kad "Dievas taip mylėjo "(nuodėmingą") žmogų,
kad dėl jo paa'ukojo SAVO VIENATINĮ SŪNŲ. Brb.. net šiūrpas krato nuo
tokios meilės. Tai primena man tėvus, kurie su pasimėgavimu plaka
diržus savo sūnų, bet sako jam kad tai dao iš meilės... ir jo labui.
Ne, netgi dar baisiau."  tu atmeti patį Evangelijos pagrindą (kas
nežino, pacituosiu: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo
viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet
turėtų amžinąjį gyvenimą"). Kitaip sakant, tu susikuri savąją
išganymo versiją  (fantazijomis apie vienijimąsi su Dievu ir EGO
atmetimą, kurio neva pagrindinė klaida - "manymas, kad esi nuo Dievo
atsiskyręs"). Manymas, kad esi atsiskyręs - ne klaida, o tikriausia
tikrovė. Pirmykštė nuodėmė išrausė prarają tarp žmogaus ir Dievo,
ir ne žmogaus galioje (kaip nors vienijantis su Dievu) save išganyti.
Dievas visada yra pradininkas; jis išganymo iniciatorius, o ne tu. Skirk,
ups, klaidą nuo nuodėmės - klysti galima ir nebūnant kaltam, o
nuodėmė yra sąmoningai daromas blogis. Būtent jo tu ir nepripažįsti,
o glaustai kalbant, laikai Dievą melagiu. Taigi matai, ups, ką reiškia
nepripažinti to, ką tvirtina ŠR, savaip interpretuoti jį.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093