Visai ir nepykstu. Dėkui už stiliaus  pataisas bei patarimus.
Suimprovizuoju  ūmai, priepuoliu impulsyviu: vien dėl  lietuvių kalbos
išsaugojimo lietuvių literatūra verta pagarbos. Esame filologinė tauta,
- pasak Česlovo Milošo: " leituviai išgyveno  filologijoje". O argi ne
vargana tauta, išsaugojusi  savo tapatybę kalbos dėka? Ne visai ir
vargana, manyčiau, jei  pasislėpėme  kalboje, lietuviškuose
daraktoriuose, ir    pramočių tarmėse. Taip, žydų literatūra, 
beletristikos esu skaitęs šį tą. Paskutinė skaityta Elie Wiesel "
Liepsnojančios sielos"., prieš tai  Aušros Pažėraitėsz" Litvakiško
ortodoksinio judaizmo formavimasis". Ne, per skambu man būtų tarti, kad
dievinu  lietuvių literatūrą, vien labai gerbiu ir smalsauju ją, noriu 
pajusti tą  filologinę  jos būtį, temas, naujoves arba nuvylimus. Dar:
skaitymo  kaip mentaliteto siaurėjimo  problema, ir  šitame  siaurėjime
bei nykste anei kitos    gūžiasi   vis mažiau skaitoma  lietuvių
literatūra ( netgi modernioji ir postmodernioji). O lietuvių poezija,
filologinėsd tautos     sunkiausio išgyvenimo sakramentas,  vis labiau
skaitytojų apleidžiamas, neprimamas  ir lieka nuošalėje.


Aušra Pažėraitė  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093