Pokrikščioniškoje epochoje, nebeliko vietos atgailai ir idealams. Homo consumens yra labai, labai malonus – ir sau, ir kitiems. Jis nevargina – nei savęs, nei kitų - nemaloniais klausimais. Jei ir prisimena filosofiją – tą egzotišką retenybę - tiek, kiek reikia banaliam pokalbiui pagrąžinti. (Kaip sakė viena santykių ekspertė, nuolatinė rubrikų moterims autorė – kad per pertraukėles tarp sekso būtų apie ką su vyru pasikalbėti....) Filosofija, mokslų karalienė... Dabar ji – šalia vyno, tabako, automobilių, moterų – tik dar vienas ginklas malonumų arsenale. ....................kai kartą paragauji tiesos – kaip Michelis Foucault LSD prie Zabriskie Point – nebegali sustot. Jos skonis – stipriai karstelėjęs, kaip pelynų, tokia pirmoji nata, ir tik vėliau pajunti saldumą ir ramybę, kaip lėtai besiskleidžiančius saldalmedžio ir miros aromatus... .............. Malonus žmogus homo consumens supyksta ir sako – „tiesa... tiesa... po kiek šiandien turguje tiesa...? žinai, - kokia paklausa, tokia ir pasiūla“... Tokia jo išmintis, tokia jo tiesa, ir toks jau jis - tas mūsų laikų filosofas. . Malonus žmogus homo consumens gina savo intelektualinę poziciją, jis pasiekia stebėtinai aukštą teorinės argumentacijos lygį.... – Aleksandras Didysis užsimoja, Diogenas statinėje susigūžta... – aš galvoju, Dievas gal ir nebuvo moteris, tačiau Diogenas tai tikrai... Bet, kai pergalė ranka pasiekiama, malonus žmogus netikėtai atsitraukia... Gal pritrūko teorinių argumentų...Gal mėgaujasi savo triumfo nuojauta ir aukos intelektualine agonija... O gal, - atsižvelgiant į jo prigimtį – tiesiog pagailo už dyką dalintis išmintimi... mėtyti perlus? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093