Lietuva tuomet vadinosi labai keistai – "Tarybų Socialistinė
Respublika"Nežinau, kaip kiti, bet aš anksti supratau, kad mano Šalis
taip neteisingai pavadinta tyčia. Tam, kad mane ir kitus apgautų. Tikra
tiesa buvo ta, kad Lietuva visai nebuvo nei "Tarybų", nei "Socialistinė",
ne mūsų ir net ne "Respublika". Ji buvo visiška to priešingybė. Kai
tai atradau, rūpestingų tėvų jau buvau pamokytas, kad tiesos kitapus
namų sienų sakyti negalima, nes tai užtrauks mirtiną pavojų ne tik man
pačiam, bet ir visai mūsų šeimai. Apie tai, kad melas yra visiškai
priešingas dalykas tiesai ir kartu labai didelė nuodėmė, turbūt
sužinojau dar anksčiau. Parašyta, kad tą jaučia ir supranta jau
kūdikiai. Galbūt. Laikui bėgant, tas savaiminis dviejų nesuderinamų
priešingybių – tiesos ir melo – supratimas gali išblėsti, o
gabesniems vaikams – net ir visai išnykti. Šioje srityje aš, deja,
buvau sunkiai pagydomas autistas. Vargšai tėvai, matydami mano aiškų
atsilikimą ir norėdami kaip nors man padėti kuo greičiau prisitaikyti
prie neišvengiamai atsiveriančio liguistai prieštaringo pasaulio,
pasamdė tiesos ir melo korepetitorę. Tėvai visuomet sakė, kad mano
korepetitorė buvo labai geras žmogus. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093