Aš nesu  nei papirktas nei nupirktas  komentarų rašinėtojas. Skaityti
yra  daug ką, kad ir  puikųjį  isteminį   žurnalą  " Metai".
Paskutiniajame   naujiena man ( provincija, gilį  šachta) Vito  Areškos 
recenzija apie Sigito  Gedos poezijos ir poemų rinkinį " Frenskos". Kaip
dainavo klasikas: atsibundi vieną rytą ir pamatai... Dabar tvirtai
žinau, kad išlaikysiu savyje  prioritetą ir apoteozę  lietuvių
literatūrai - ji yra tikriausia  lietuvių   savimonės reiškėja ( arba
- neišreiškėja), joje ir tik joje ir  apie ją  kalbant galime pamatyti
( arba nepamatyti), pajusti ( arba - nepajusti)   Lietuvos visuomenės  
būkles,   individualias tapatybes, dabartį ir praeitį,  mpdernumą ir...
 anachronizmus.  Lietuvių literatūros  identitetas/ tapatumas pirmiau
visko reiškiasi  leksikoje,  tuo pat metu ir intonacijoje, sintaksėje. 
Visa kita  - ne lietuvių autorių - literatūra yra daugiau ar mažiau su
paklaida, nes  visada   savo nagus  prikiša - talentingai ar mažiau
talentingai - ir vertėjas. Jis   verstinės  literatūros
perkūrėjas/perdavėjas, o ar  toks būdas yra visiškai inentiškas 
lietuvių autoriui, rašančiam iš savo paties leksinių,  sintaksinių,
intonacinių resursų? Verstitnė knyga niekada nėra tapati savo 
orginalios kalbos identiškumui.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093