Vakar pagalvojau štai ką. Tarkim, ateina žmogus į Mišias ir su
įsitikinimu, kad nebedaro nuodėmių ir yra nepažeidžiamas, kalba
confiteor: "Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys,
kad labai nenusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu
nekaltas, esu nekaltas, esu labai nekaltas... Todėl nieko neprašau".
Skamba ganėtinai komiškai. Confiteor ar Credo, Ivs, nėra vien
lietuviška abėcėle parašyti tekstai, tai visai žmonijai bendri ir
universalūs išpažinimai. Norėjau parašyti apie tą upsės vadinamąjį
"nepažeidžiamumą", nors reikėtų analizuoti daugybę dalykų iš ups
komentarų. Iš tiesų tai kietas riešutas. Tarkim, 1 Jono laiške
rašoma: "Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi
Dievo sėkla" (9 eil.) Pirmųjų amžių Bažnyčioje dėl to net buvo
kilęs sąmyšis: kaip galima vėl nusidėti, jei priėmei nuteisinimą,
esi pakrikštytas ir šventas? Sunkiai, bet vis dėlto buvo suprasta, kad
galimybė nusidėti (iš pradžių antrąkart, o vėliau ir nuolat)
egzistuoja (pvz., kad ir Kristaus mokymas, kaip melstis - "ir atleisk mums
mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams"; Jokūbo 3,2:
"Juk mes visi dažnai nusižengiame"; 1Jn 1,8: "Jei sakytume, jog neturime
nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu
išpažįstame nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums
nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių". Ir t.t. Taigi pamažu
Bažnyčioje rutuliojosi nuodėmės supratimas (jos buvo pradėtos
diferencijuoti - tarkime, buvo išskiriamas radikalus nusigręžimas nuo
Dievo ir vad. atleistinoji nuodėmė, buvo kuriamos atgailos praktikos
formos. Atgaila imta suvokti kaip uždavinys; buvo suvokta, kad įmanoma
pakartotinai gauti nuodėmių atleidimą ir po krikšto. Atgailos aktu buvo
laikoma malda, pasninkas, išmalda. Per Bažnyčios istoriją buvo
įvairių atgailos praktikų; tačiau niekas niekada netvirtino, jog
nebedaro nuodėmių, o tik klaidas. Jei taip, vadinasi, ir atgaila bei
nuodėmių atleidimas nereikalingi; pakanka protu (protas nėra
aukščiausioji žmogaus galia; štai didžioji mistikė Teresė savo
protą vadino kvailiu, kuris trukdo vienytis su Dievu:) atmesti blogį
(kuris tėra iliuzija), ir viskas bus OK. Deja, blogis nėra iliuzija (na,
pagal T. Akvinietį, blogis - tai gėrio trūkumas; daug kas kritikuoja
šį sofizmą, bet tebūnie). Blogis yra realybė, kuri kartais kyla iš
piktosios dvasios (tai visiškai nėra mūsų ego, o reali dvasia, laisvai
pasirinkusi blogį ir amžiams atmetusi Dievą. Šventraštyje velnias
minimas daugybėje vietų, ir jo nedera ignoruoti. Piktajai dvasiai
lengviausia suvedžioti žmogų tada, kai jos nepripažįsta (Dievas -
priešingai - Jis visada trokšta būti pripažįstamas); tarkime, piktasis
įtikina žmogų, kad tas nebedaro nuodėmių, o tik klaidas, ir to
pakanka, kad įvestų jį į didžiausią puikybę. Taip. Dar reikėtų
kalbėti, ups, apie prieštaravimus Šventajam Raštui ("man nepatinka"),
apie kažkokią "tikresnę" Bibliją (juk Kristaus įsteigtoji bažnyčia,
kuriai vadovauja Šventoji Dvasia, nustatė kanoną, tai kaip tu gali
prieštarauti Dvasiai? Kaip tu gali vienąkart priimti Šv. Dvasią, o
kitąkart jau ne?). Na ir dar apie tikrą misticizmą ir visokias
pseudomistines praktikas. Bet gal kitąkart.
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093