prisiminiau 1994 - oi sunkūs metai buvo, su žmonele kažkaip papigiai
gavome bulvių maišą, tai ji karts nuo karto darydavo "žemaičių
blynus" - pritarkuodavo morkų ir gausiai jas pabarsčiusi "Vegeta" (gavom
dovanų iš uošvienės) kepdavo. Vaidindavom, kad tai blynai su mėsa.
Pirkdavome iš sojų padarytą mėsos skonio pakaitalą - žiauriai skanu
būdavo, nes tikrai mėsai pinigų neturėjom. Na ir kažkaip skambina man
žmonelė į darbą, sako, grįždamas nupirk du kiaušinius vaikams
pietums. Na, grįžtu namo, į gimtuosius Šilainius Kaune, einu į
parduotuvę, kurioje jau penkti metai kasdien apsiperku ir prašau dviejų
kiaušinių. Ir tada pasirodo, jog palikau piniginę darbe. Aš pardavėjos
prašau, kad rytoj susimokėsiu, juk kas vakarą užeinu. Ji man atrėžia:
"Kai turėsi pinigų, tada ir ateik". Nežinau ir žinoti nenoriu kokiai
partijai ji priklausė. Na, po metų, ačiū Dievui emigravome. Kai
trečią kartą atėjau į parduotuvėlę prie mūsų namų kažko
nusipirkti, šeimininkas man sako: "Klausyk, ką tu čia kiekvieną kartą
mokėsi. Užrašysiu tave į "knygą" ir gale mėnesio susimokėsi. Ir tau
patogiau, ir man. Na, neturėsi kiek reikia, tai kitą mėnesį
susimokėsi". Penkių metų nereikėjo, užteko trijų kartų... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093