dar tada, kai nusprendė pakeisti Šatėnų formatą ir visus mus išvijo
iš ten ( šlykštynės, Petras jiems pastatys klyzma prie vartų ir
pasiųs toli toli) užvirė ginčai, visi reiškė savo nuomonę etc. Juk
iš tikrųjų, visada sunkiau prarasti bendravimo galimybę nei kažką
materialaus. Daiktai - šūdas. Pats esu aprašęs, kiek kartų
krausčiausi iš buto į butą, iš miesto į miestą, iš šalies į
šalį - siaubas, kiek "materialinių" praradimų. So what? Pochui. O štai
Šatėnų praradimas iki šiol maudžia. Juk kas gali būti skaudžiau už
draugo praradimą? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093