Dar tuo pačiu prisėdimu. Stebiuosi žmogaus išradingumu nepripažinti savo kaltės ir nuodėmės. Jis prisikuria visokių gražių ir pataikaujančių teorijų apie klaidas ir nuodėmės nebuvimą, jaučiasi šventas ir nekaltas, nes juk taip neoru jaustis kaltam. Išsirenka iš Šventraščio kas jam patinka, o tai, kas rodo jį esant kaltą, atmeta. Cituoju iš katekizmo: "Nuodėmės, ypač gimtosios, tikrenybė paaiškėja tik Dievo Apreiškimo šviesoje. Nežinant [įterpsiu - arba ignoruojant], kas jame sakoma apie Dievą, negalima aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien tik išsivystymo trūkumu, psichologiniu poveikiu, klaida, socialinės netvarkos pasekme ir t.t." Šventraštis: "Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt1,21); "Tai yra mano Kraujas,... kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti" (Mt26,28); ir kitur daugybėje vietų apie nuodėmę - Ps 51,6; Rom 5,20-21; 1Jn 1,8-9. Jei esi dvasios nebrendyla, ups, gali nepripažinti nuodėmės. Bet kas tau iš to? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093