Aš ne puolu ir ne atakuoju, o cituoju tau Šventraštį, katekizmą,
pateikiu teiginius iš krikščioniškos etikos. Ar tai tau priešiška?
Kas neteisinga Pauliaus žodžiuose? Ką neteisingo pasakė Kristus apie
mūsų nuodėmes? Kas už jas mirė? Labai gerai sakai - nuodėmė yra
Dievo atmetimas. Taigi tu objektyviai pripažįsti, kad ji egzistuoja.
Kitas klausimas - kito žmogaus teisimas. Taip, mes neturėtume teisti
kito, nes negalime įlįsti į kito sąžinę - čia vieno Dievo reikalas.
Tačiau atpažinti nuodėmę ir įvardyti ją privalome. Turime skirti
klaidą ir nuodėmę. O visa kita - dėl nuolatinio rinkimosi, už ką mes
- už gėrį ar už blogį - teisinga. Iš tokio pasirinkimo ir kyla mūsų
atsakomybė - iš laisvės. Ir niekas tavęs neatakuoja. Tiesiog nedrumsk
vandens nuodėmes/kaltes vadindama klaidomis ("jei tik kaltės skausmas
patrauks tave...") ir atimdama iš žmogaus atsakomybę, kitaip sakant,
menkindama žmogų kaip Dievo kūrinį. "Priimk susitaikymą, ne
atmetimą". O ką aš darau? Aš jaučiuosi nuodėminga, kiekvieną dieną
pridarau visokių nuodėmių, bet tikiu, kad Dievas jas man per Kristų
atleidžia, jei tik aš gailiuosi ir trokštu jų nebedaryti. Ar suvoki
tai? Apskritai ups, jei mąstysime iš esmės, tai tu iš mūsų gyvenimo
eliminuoji laiką, jausdamasi jau šventa ir nekalta. Tai neteisinga, mes
tebegyvename laike, tebedarome nuodėmes dėl savo pažeistos (nors jau
atpirktos) prigimties. Taip, kažkur amžinybėje mes jau egzistuojame, bet
dabar tebesame kūne, kuris pavaldus laikui. Deja. Kas pavaldus laikui, tas
nuodėmingas. Neagaudinėk savęs, ups. 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093