"Supranti, sėdi tarp žmonių, o jauties toks vieni- šas lyg tarp molinių balvonų. Ir, baisiausia, - ne kalėjimas sukūrė tą vienatvę, mes ją atsinešėm iš čia, iš laisvės. Tai hitlerių ir Stalinų gamyba. Visų pirma, jie mums pakiša ko- kią nors linksmą, daug žadančią teoriją, pridengtą mitingais ir iškilmingomis vaikštynėmis, paskui mus suskirsto sluoks- niais ir pradeda svetimo turto dalybą per prievartą. Vėliau tą prievartą įteisina ne tik tariamiems priešams, bet ir drau- gams. Dar vėliau į padanges iškeliami teroras ir baimė, jie nukreipiami prieš kiekvieną asmenybę ir galutinai suf ormuo- ja kiekvienos diktatūros esmę: kas ne su mumis, tas prieš mus. Tik sunaikinus asmenybes, eilinis žmogus staiga pasi- junta plikas ir nuogas prieš gerai organizuotą rują vilkų, ta- rytum šiandien gimęs: be praeities, be ateities ir net be da- barties, tačiau su gyvuliška baime. Štai kodėl žmogus patiki daiktu, pinigais, štai kodėl jis griebiasi už bet kokio mažmo- žio, nes tik daiktas šioje baisioje sumaištyje dar turi šiokią tokią išliekamąją vertę. Dulke buvai, dulke pavirsi, - sako tikėjimas, - bet už tai išsineši dvasią, o čia - ničnieko, jau taip nieko, kad kaukti norisi." Taip rašė Kazys Boruta. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093