neapleido tavęs Dievas, Noėja. Kaip tik matomai ruošiasi panaudoti tave.
Manau esi dabar kaip Jėzus dykumoj, tokiame  išbandyme, kur ego  tave
gundo manyti, kad Dievas tave atstūmė. Susirask Evangelijoj tą vietą,
kuri atrodo tokia kontraversiška, kur Jėzus Kristus, ramybės ir taikos
Dievas,   sako, kad ne ramybės atėjo atnešti. Tu perėjai į kit
mąstymo lygmenį, o tai aplinkinius gąsdina. Visi yra įsitvėrę į savo
mąstymo sistemą, nes mano, kad ji padeda jiems išgyventi. Ir bijo ją
prarasti net tada, kai nepadeda. Tai, ką tu dabar išgyveni, tėra
apsivalymo kančios. Aš tai patyriau, visi, einantys šiuo keliu,  tai
patiria. Aplinkinių atakos irgi nėra tikrasis atmetimas. Jie nebesupanta
tavęs, nebesupranta kas vyksta, todėl tų atakų esmėj turėtum girdėti
 tik vieną šauksmą: Noja, kodėl manęs nemyli? Jie mano, kad atakom
iškovos supratimą, bet išeina tik atvirksčiai... 
O dabar einu į mišką, nes vakar vakare po savo pušaitėm ir už tvoros
aptikau daug šviežiai išdygusių kazlėkų (pievinių baravykų) , o tai
ženklas, kad dygsta ir baravykai, o gal net kalpokai, kuriuos labai
mėgstu paraugtus su krapais ir česnakais. Prisirinkau  pilną (jau
išdarinėtų ) plastmasinį kibirėlį. Mėgstu baravykinius kepti tiesiai
ant sviesto napvirtus, arba vos vos... tada jie išlaiko visą savo
turtingą aromatą ir nebūna glitūs kaip sraigės... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093