Uzsiregistravau, kad koks piktavalis:))nicko nenukniauktu. Nerasysiu
naujajame forume, nes ir cia neberasau, tad mano indelis niekinis. Toks
visada buvo, net kai turejau priklausomybe zydrynei. Ji man svarbesne, nei
as jai. Prisimenu pacia pradzia kaip skausma ir baime ir geda buti  kolegu
ir pazistamu ar net artimuju "demaskuotai"... Geda ne del to, "ka parasei",
o kad apskritai rasai "anonimiskai", vadinas, pasislepusi, vadinasi,
piktavaliskai. Nesamone. Kiek zmoniu, netgi :))) autoriu, kuriuos pavyko (o
ka, pavyko, nesikuklinsim:)) atpazinti, rasydami anonimiskai leido sau buti
kilnesniais ir doresniais nei "tikroveje". Man tai buvo svarbu. Dar
svarbiau buvo at/pazinti save. Jei ne visi jus, kazin, ar butu pavyke vel
isivelti i gyvenima. Vaikai, kaip sako pazistamas poeta, reikia veltis i
gyvenima is paskutiniuju. Jau seseri metai nebeturiu nei priklausomybes,
nei laiko cia rasyti ar visko perskaityti. Bet vis dar ateinu atsiremti i
zmones, ypac kai neramu. Pastaruoju metu dazniau. Jauciu, "nusilyrinau".
Tik nepamanykit, jog esu zliumba. O varna tai tikras zliumba ("paskusti"). 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093