– O kas čia bloga šlakelis viskio ilgais vakarais, kai jauni vyrai
susėda prie vieno stalo? Juk vyno net prie altoriaus kunigai ragauja.
– Gal ir nieko. Bet kai pamatai girtą vienuolį, besišlapinantį per
celės langą... Man nepatiko, kad jie negyvena kaip vienuoliai – turi
meilužių ir net vaikų.
– Jei taip trokštate padaryti pasaulį geresnį, kodėl tik stebėjote
besišlapinantį per langą girtą vienuolį, o nedavėte jam ausų,
nebandėte nors vieną žmogų padaryti truputį geresnį?
– Vienuolyne yra labai stipri hierarchinė struktūra, didžiulis
manipuliavimas paklusnumo, kaip šventumo, sąvoka.
Turi paklusti prieš savo valią, antraip būsi baudžiamas. Pinigus valdo
ekonomas, ir negausi lito net dantų pastai.
Ten klesti besąlygiškas paklusnumas – neprieštarauk vyresniųjų
sprendimams!
Apie tai aš atvirai kalbėjau, dėl to nepatikau. Po metų pats išėjau
iš vienuolyno, – neslepia nusivylimo jaunas vyras.
Seminarijoje nerado Dievo
Kur toliau? Į gėjų bendruomenę negrįši – ten tik sulauktum
patyčių, kad gyvenai vienuolyne, o gal gautum į kailį, kad išplepėjai
gėjų paslaptis ar vis dar nori pamokyti juos tikėjimo meilės.
Kaip Dievą nuoširdžiai tikintis žmogus Romas 2003 metais įstojo į
Telšių kunigų seminariją, tikėdamasis tikrai rasti draugų, o gal net
ir mylimą žmogų. Jam buvę ne paslaptis, kad maždaug pusė dvasininkų
anksčiau ar vėliau tampa homoseksualūs.
Įstoti į kunigų seminariją, pasirodo, nesunku. Užtekę Romo tikėjimo
ir rašinėlio pasirinkta teologine tema. Bet vaikino svajonės greitai
sudužo.
„Kunigų seminarijoje ugdomi paklusnūs vergai, lojalūs Bažnyčios
mokslui, o ne Kristaus mokymui, nuo kurio prasidėjo pati Bažnyčia.
Seminarijoje tuo metu vyravo muštras, skundų sistema. Pamačiau, kaip
seminaristai vagia vieni iš kitų pinigus ar mobiliuosius telefonus.
O paskutinis lašas buvo įvykis, kai prie mano akių trys kurso draugai
apspjaudė ir sumušė kitą seminaristą. Pamaniau – ir jie bus kunigai,
skelbiantys meilę artimui?” – baisėdamasis prisimena Romas.
Skaudžiausiai jis sako nusivylęs tuo, kad kai kurie klierikai net netiki
Dievą, o stoja į seminariją norėdami priklausyti tam tikrai socialinei
hierarchijai, kuri garantuoja sotų gyvenimą.
Supratęs, kad kunigystė – ne jo kelias, po metų Romas išėjo iš
kunigų seminarijos.
Mylimo žmogaus seminarijoje, kaip ir gėjų bendruomenėje, jis nerado.
Gal sutiko nors lytinį partnerį ar patyrė tokį dėmesį?
„Homoseksualus pasaulis aplinkui buvo. Bet klierikai siaubingai bijo
būti atskleisti ir išmesti iš seminarijos. Homoseksualumas toleruojamas
tik įšventinus į kunigus.
Studijuojantieji partnerių ieško už seminarijos sienų. Bet į kunigų
seminariją stoja ne tik homoseksualūs asmenys”, – kalbėjo vyras.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093