cD-r0m rašė:
> O tai kas yra iš anksto numatoma kliūtis?
>
> Iš už namo kampo išbėgęs vaikas tiesiai prieš nosį ten kur nėra jokios
> perėjos ir gal net tvora stovi? Juk galima manyt kad už kampo kažkas yra
> ir reikia prilėtint..

Tikslaus apibrėžimo lyg ir nėra; tai vertinimo dalykas/objektas. Iš 
teismų praktikos, kurią man teko pavartinėti, tai vienoje jų (berods 
LAT) aiškiai pasakoma, kad pėstieji pėsčiųjų perėjoje yra iš anksto 
numatoma kliūtis. Taip pat šviesoforas (pasikeitęs jo signalas). Ir 
visais atvejais kliūtis, kurią pamatai (privalai, nes gali pamatyti 
ir/ar numatyti važiuodamas). Juk gana logiška, kad turi iš anksto 
numatyti, kad už posūkio, kur dar nieko nematai, gali būti kažkas.
Nors vienareikšmiškai ir tiesiogiai teismas lyg ir neformuluoja, tai ir 
*potenciali* kliūtis (pavyzdžiui matomi pėstieji einantys kelkraščiu; 
konkreti jau cituota LAT nutartis), į kurią turėtum atitinkamai 
sureaguoti pasirinkdamas saugų greitį. Ir dar berods, jei gerai pamenu, 
vienoje nutartyje kažkas panašaus pasisakyta dėl dviratininko.

Neblogas pavyzdys. O kaip pačiam atrodo? Jei nematai, kas bus už kampo 
(už kalnelio, posūkio), tai turi atitinkamai važiuoti lėčiau, saugiu 
greičiu, kad vos išvydęs, sugebėtum sureaguoti. Vienareikšmiškai. Juk 
ten gali būti ir gulintis žmogus, kokia kliūtis (sustojęs su avariniu ar 
stabdantis, išsukantis auto), bėgantis vaikas, pėstysis, gyvulys ir kt.
Kas tik nori, tačiau pradedant jau tuo, kas ten tikrai gali (pagrįstai 
tikėtina) būti: nors ir lėtai, bet važiuojantis auto.  Net jei kiti 
pažeidžia KET, pereidami gatvę, kur tai neleidžiama ir prastas 
matomumas, tavęs tai neatleidžia nuo atsakomybės važiuoti saugiai, 
priklausomai nuo eismo sąlygų, ypač matomumo:

„
133. Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. 
Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo 
sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir 
krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų 
sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos 
kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to 
reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“

134. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas 
(jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai 
sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas 
pavojaus kitiems eismo dalyviams.
“


Negali važiuoti atsipūtęs (kad ir leistinu greičiu), nekreipdamas 
dėmesio, kad už kampo/kalnelio/vingio nieko nematai. Nes vos tik 
pamatysi, privalėsi adekvačiai reaguoti ir todėl keičiantis eismo 
sąlygoms, matomumui, aplinkybėms, turi pasirinkti adekvatų/saugų greitį.

Tai reziumuojant iš to, ką skaičiau, interpretuočiau, kad iš anksto 
numatoma kliūtis yra bet kokia kliūtis, kuri tau yra iš anksto žinoma, 
(pa)matoma/pastebima ir/ar (pagrįstai) tikėtina, tokia, kurią gali 
numatyti/nuspėti.
Labiausiai čia neaišku/neapibrėžta, subjektyvu, ką tu gali/galėjai 
numatyti, nes tai aiškinamasi teismo metu, tačiau iš to, ką skaičiau ir 
citavau, daryčiau išvadą, kad turėtum numatyti, pavyzdžiui, jog pėstysis 
eis per gatvę, jei prieš tai matei, kaip keli iš grupės ją perbėgo.
Jau cituotoje LAT nutartyje iš anksto numatoma kliūtimi (nors ir 
netiesmukiškai formuluojant), t.y. nuspėjama, potencialia kliūtimi, yra 
ir pėstieji, einantys kelkraščiu:

„KET 133 p. įpareigoja vairuotojus neviršyti leistino greičio, o 
pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač 
vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, 
meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų 
sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos 
kliūties, be to, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to 
reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tai 
reiškia, jog saugus greitis ne visada tapatus leistinam. Iš bylos 
aplinkybių matyti, jog eismo įvykis įvyko gana tiesiame kelio ruože, 
kadangi buvo spalio pradžia, 18 val. 53 min. vakaro, tai nebuvo visiškai 
tamsus paros laikas, o liudytojai (D. G., N. V., A. S., P. K.) teisme 
nurodė, jog saulė dar nebuvo nusileidusi, buvo šviesu. Autoavarijos 
vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kelio danga sausa, asfaltas 
(b. l. 5–9, t. 1). Taigi važiavimo sąlygos buvo geros, todėl E. M., 
vairuodamas automobilį, keliu ėjusius pėsčiuosius galėjo pamatyti iš 
pakankamo atstumo, jog įvertinęs eismo sąlygas, sugebėtų pasirinkti 
pakankamai saugų greitį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta komisijos 
eismo įvykio ekspertizė, kuri atsakė, kad E. M. iki eismo įvykio važiavo 
69,4–92,6 km/val. greičiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje 
nurodoma, jog iki tol gautose specialisto išvadose atsiradę 
prieštaravimai buvo pašalinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl 
teismas remiasi tik jos išvadomis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog 
nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetą vienai ekspertizei ir 
atmeta kitas, tačiau toks teiginys nepagrįstas. Komisijos ekspertizė ir 
buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus, abejoti jos 
išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija 
kolegija neturi pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis teisme teigė, jog 
važiavo 90–100 km/val. greičiu, iki pėsčiųjų likus maždaug 30 m, buvo 
sulėtinęs iki 70 km/val. Teisme E. M. nurodė, jog pėstieji eidami buvo 
užėmę nemenką kelio dalį, taigi eismo sąlygos automobilį vairuojančiam 
E. M. buvo šiek tiek apsunkintos dėl pakele vaikščiojusių asmenų, kurie, 
pasak nuteistojo, eidami buvo užėmę ir dalį važiuojamosios kelio dalies, 
todėl ekspertų skaičiavimais nustatytas 69,4–92,6 km/val. automobilio 
greitis prieš susidūrimą neatitinka kiekvienam vairuotojui keliamo 
saugaus greičio pasirinkimo reikalavimo.
KET 134 p. numatė, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo 
saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti 
greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti 
kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš paties E. M. 
parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, jog jis 
pėsčiuosius pastebėjo ne staiga ir visai netikėtai, juolab, jog kelio 
matomumas eismo įvykio vietoje pakankamai geras, jokie pakelėje esantys 
objektai neužstoja važiuojamosios dalies (tai matyti ir iš liudytojų 
parodymų patikrinimo vietoje protokole esančių įvykio vietos nuotraukų), 
todėl vairuotojas galėjo įvertinti, jog dešiniąja pakele eina asmenų 
būrys, ir siekdamas juos saugiai aplenkti, turėjo sulėtinti greitį tiek, 
kad pastebėjęs netikėtą kliūtį, šiuo atveju M. U. perbėgimą į kitą kelio 
pusę, būtų galėjęs sustabdyti, nesukeldamas pavojaus nei M. U., nei 
kitiems pėstiesiems, tačiau šiuo atveju E. M. pasielgė priešingai, 
atliko su saugiu eismu niekaip nesuderinamą manevrą – nusuko automobilį 
į tą pusę, į kurią pajudėjo ir pėsčiasis M. U.. Komisijos ekspertizės 
išvadoje taip pat konstatuota, jog pėsčiajam M. U. pradėjus bėgti per 
važiuojamąją kelio dalį link kairiojo šaligatvio, E. M. privalėjo 
lėtinti greitį savo eismo juostoje (b. l. 15, t. 2). Nors apeliaciniame 
skunde nuteistasis teigia, kad KET 134 p. reikalavimas nedraudžia 
vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliūtį, tačiau saugaus eismo 
požiūriu nepateisinamas automobilio sukimas į tą pačią pusę, į kurią 
juda ir kliūtis (šiuo atveju M. U.). Nepakankamai atsakingai vairuodamas 
automobilį, E. M. pažeidė ir KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo 
dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti 
pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.“