Ačiū.. Iš esmės man baisiau ne posūkis atrodo, o namo kampas.. Su užupiu 
aiškiau, bet ten ir prilėtinu, dar man rodos net kalnelis yra.
Kad ir pvz http://goo.gl/8gSRs pestiesiems šitoj pusėj net draudžiama eit.. 
Bet kai koks pablūdelis išbėgs skersai kelio, mat nuo kalno dar matė kad 
"mašinų nėr"
Panašiam stiliuje sitacija kur pestysis atsirado ten, kur jo jokiu sveiku 
protu būti negalėjo, nors ir ne už kampo.. http://youtu.be/-ZyXlRhj6q4

http://youtu.be/dztg7GBQ7v8 Čia va pvz pilną situacijų, kur visose manau 
vairuotojai liktu kalti didžiają dalim, gal su išimtim tos sidabrinės mergos 
ties 1:20

Situacijų iš už kampų ir tarp mašinų youtubas nepasiūlė..


"Laimis" <wiela@centras.lt> wrote in message 
news:k3c0r5$16v$1@trimpas.omnitel.net...
> cD-r0m rašė:
>> O tai kas yra iš anksto numatoma kliūtis?
>>
>> Iš už namo kampo išbėgęs vaikas tiesiai prieš nosį ten kur nėra jokios
>> perėjos ir gal net tvora stovi? Juk galima manyt kad už kampo kažkas yra
>> ir reikia prilėtint..
>
> Tikslaus apibrėžimo lyg ir nėra; tai vertinimo dalykas/objektas. Iš teismų 
> praktikos, kurią man teko pavartinėti, tai vienoje jų (berods LAT) aiškiai 
> pasakoma, kad pėstieji pėsčiųjų perėjoje yra iš anksto numatoma kliūtis. 
> Taip pat šviesoforas (pasikeitęs jo signalas). Ir visais atvejais kliūtis, 
> kurią pamatai (privalai, nes gali pamatyti ir/ar numatyti važiuodamas). 
> Juk gana logiška, kad turi iš anksto numatyti, kad už posūkio, kur dar 
> nieko nematai, gali būti kažkas.
> Nors vienareikšmiškai ir tiesiogiai teismas lyg ir neformuluoja, tai ir 
> *potenciali* kliūtis (pavyzdžiui matomi pėstieji einantys kelkraščiu; 
> konkreti jau cituota LAT nutartis), į kurią turėtum atitinkamai sureaguoti 
> pasirinkdamas saugų greitį. Ir dar berods, jei gerai pamenu, vienoje 
> nutartyje kažkas panašaus pasisakyta dėl dviratininko.
>
> Neblogas pavyzdys. O kaip pačiam atrodo? Jei nematai, kas bus už kampo (už 
> kalnelio, posūkio), tai turi atitinkamai važiuoti lėčiau, saugiu greičiu, 
> kad vos išvydęs, sugebėtum sureaguoti. Vienareikšmiškai. Juk ten gali būti 
> ir gulintis žmogus, kokia kliūtis (sustojęs su avariniu ar stabdantis, 
> išsukantis auto), bėgantis vaikas, pėstysis, gyvulys ir kt.
> Kas tik nori, tačiau pradedant jau tuo, kas ten tikrai gali (pagrįstai 
> tikėtina) būti: nors ir lėtai, bet važiuojantis auto.  Net jei kiti 
> pažeidžia KET, pereidami gatvę, kur tai neleidžiama ir prastas matomumas, 
> tavęs tai neatleidžia nuo atsakomybės važiuoti saugiai, priklausomai nuo 
> eismo sąlygų, ypač matomumo:
>
> „
> 133. Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. 
> Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo 
> sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir 
> krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų 
> sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos 
> kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia 
> dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“
>
> 134. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas 
> (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai 
> sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas 
> pavojaus kitiems eismo dalyviams.
> “
>
>
> Negali važiuoti atsipūtęs (kad ir leistinu greičiu), nekreipdamas dėmesio, 
> kad už kampo/kalnelio/vingio nieko nematai. Nes vos tik pamatysi, 
> privalėsi adekvačiai reaguoti ir todėl keičiantis eismo sąlygoms, 
> matomumui, aplinkybėms, turi pasirinkti adekvatų/saugų greitį.
>
> Tai reziumuojant iš to, ką skaičiau, interpretuočiau, kad iš anksto 
> numatoma kliūtis yra bet kokia kliūtis, kuri tau yra iš anksto žinoma, 
> (pa)matoma/pastebima ir/ar (pagrįstai) tikėtina, tokia, kurią gali 
> numatyti/nuspėti.
> Labiausiai čia neaišku/neapibrėžta, subjektyvu, ką tu gali/galėjai 
> numatyti, nes tai aiškinamasi teismo metu, tačiau iš to, ką skaičiau ir 
> citavau, daryčiau išvadą, kad turėtum numatyti, pavyzdžiui, jog pėstysis 
> eis per gatvę, jei prieš tai matei, kaip keli iš grupės ją perbėgo.
> Jau cituotoje LAT nutartyje iš anksto numatoma kliūtimi (nors ir 
> netiesmukiškai formuluojant), t.y. nuspėjama, potencialia kliūtimi, yra ir 
> pėstieji, einantys kelkraščiu:
>
> „KET 133 p. įpareigoja vairuotojus neviršyti leistino greičio, o 
> pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač 
> vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, 
> meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti 
> transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, be to, 
> turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl 
> susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tai reiškia, jog 
> saugus greitis ne visada tapatus leistinam. Iš bylos aplinkybių matyti, 
> jog eismo įvykis įvyko gana tiesiame kelio ruože, kadangi buvo spalio 
> pradžia, 18 val. 53 min. vakaro, tai nebuvo visiškai tamsus paros laikas, 
> o liudytojai (D. G., N. V., A. S., P. K.) teisme nurodė, jog saulė dar 
> nebuvo nusileidusi, buvo šviesu. Autoavarijos vietos apžiūros protokole 
> užfiksuota, jog kelio danga sausa, asfaltas (b. l. 5–9, t. 1). Taigi 
> važiavimo sąlygos buvo geros, todėl E. M., vairuodamas automobilį, keliu 
> ėjusius pėsčiuosius galėjo pamatyti iš pakankamo atstumo, jog įvertinęs 
> eismo sąlygas, sugebėtų pasirinkti pakankamai saugų greitį. Ikiteisminio 
> tyrimo metu buvo skirta komisijos eismo įvykio ekspertizė, kuri atsakė, 
> kad E. M. iki eismo įvykio važiavo 69,4–92,6 km/val. greičiu. Pirmosios 
> instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog iki tol gautose specialisto 
> išvadose atsiradę prieštaravimai buvo pašalinti atlikus komisijos 
> ekspertizę, todėl teismas remiasi tik jos išvadomis. Apeliaciniame skunde 
> teigiama, jog nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetą vienai 
> ekspertizei ir atmeta kitas, tačiau toks teiginys nepagrįstas. Komisijos 
> ekspertizė ir buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus, 
> abejoti jos išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir 
> kompetencija kolegija neturi pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis teisme 
> teigė, jog važiavo 90–100 km/val. greičiu, iki pėsčiųjų likus maždaug 30 
> m, buvo sulėtinęs iki 70 km/val. Teisme E. M. nurodė, jog pėstieji eidami 
> buvo užėmę nemenką kelio dalį, taigi eismo sąlygos automobilį 
> vairuojančiam E. M. buvo šiek tiek apsunkintos dėl pakele vaikščiojusių 
> asmenų, kurie, pasak nuteistojo, eidami buvo užėmę ir dalį važiuojamosios 
> kelio dalies, todėl ekspertų skaičiavimais nustatytas 69,4–92,6 km/val. 
> automobilio greitis prieš susidūrimą neatitinka kiekvienam vairuotojui 
> keliamo saugaus greičio pasirinkimo reikalavimo.
> KET 134 p. numatė, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo 
> saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti 
> greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį 
> nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš paties E. M. parodymų 
> tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, jog jis pėsčiuosius 
> pastebėjo ne staiga ir visai netikėtai, juolab, jog kelio matomumas eismo 
> įvykio vietoje pakankamai geras, jokie pakelėje esantys objektai neužstoja 
> važiuojamosios dalies (tai matyti ir iš liudytojų parodymų patikrinimo 
> vietoje protokole esančių įvykio vietos nuotraukų), todėl vairuotojas 
> galėjo įvertinti, jog dešiniąja pakele eina asmenų būrys, ir siekdamas 
> juos saugiai aplenkti, turėjo sulėtinti greitį tiek, kad pastebėjęs 
> netikėtą kliūtį, šiuo atveju M. U. perbėgimą į kitą kelio pusę, būtų 
> galėjęs sustabdyti, nesukeldamas pavojaus nei M. U., nei kitiems 
> pėstiesiems, tačiau šiuo atveju E. M. pasielgė priešingai, atliko su 
> saugiu eismu niekaip nesuderinamą manevrą – nusuko automobilį į tą pusę, į 
> kurią pajudėjo ir pėsčiasis M. U.. Komisijos ekspertizės išvadoje taip pat 
> konstatuota, jog pėsčiajam M. U. pradėjus bėgti per važiuojamąją kelio 
> dalį link kairiojo šaligatvio, E. M. privalėjo lėtinti greitį savo eismo 
> juostoje (b. l. 15, t. 2). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, 
> kad KET 134 p. reikalavimas nedraudžia vairuotojui manevruoti ir 
> apvažiuoti kliūtį, tačiau saugaus eismo požiūriu nepateisinamas 
> automobilio sukimas į tą pačią pusę, į kurią juda ir kliūtis (šiuo atveju 
> M. U.). Nepakankamai atsakingai vairuodamas automobilį, E. M. pažeidė ir 
> KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų 
> būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų 
> asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.“
>
>