Linas Petkevičius rašė: > Ash stebiu ne darbuotoja. Panasiai kaip ir masineje fotkeje renginio > metu - kiekvieno dalyvio sutikimo fotkinimui gauti neprivalau. Jei tu (slapta ir be tvarkos, nenustatęs taisyklių, kuriose draudi komunikacijų naudojimą asmeniniams tikslams ar neįspėjęs, kad privatumo lūkesčiai — nepagrįsti, todėl jų atsiradimas ten, kur jų neturėtų būti yra darbuotojo atsakomybės reikalas) registruoji komunikacijas, tai vienaip ar kitaip, tu tvarkai asmens duomenis (tuos duomenis, kurie yra asmens duomenys). Na ir su aiškiu tikslu išrašyti konkretų pizdulei konkrečiam darbuotojui... O asmens duomenys yra: „_bet_kuri_informacija_, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti _tiesiogiai_ ar _netiesiogiai_ nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.“ Apibrėžimas yra tikrai platus ir labai bendras, nes kas iš tikrųjų yra asmens duomenys ir kas yra asmens duomenų tvarkymas yra daug vandens teisinių (iš)aiškinimų, remiantis ir jurisprudencija. Asmeninės elektroninės komunikacijos (internetas, paštas) tikrai yra. Nesu garantuotas dėl IE history, tačiau neįžvelgiu jokių esminių prielaidų, kodėl tai negalėtų būti asmens duomenys, juoba, kad renkamus duomenis sieji su konkrečiu asmeniu. ADTAĮ komentaras taip aiškina: a) Bet kuri informacija Platus apibrėžimo spektras apima visokią informaciją, susijusią su fiziniu asmeniu, net lengvai gaunamą ir neesminę informaciją ir duomenis. Sąvoka „informacija“ apima garso, vaizdo, genetinius duomenis, pirštų atspaudus ir t.t. (apie vaizdo ir garso duomenis skaitykite Direktyvos 14 įžanginėje dalyje). Nuomonė ir subjektyvūs vertinimai (pvz., „įsiskolinęs“, „geras klientas“, „mergišius“, „nepatikimas“) – tai taip pat informacija ADTAĮ apibrėžta prasme. b) susijusi su Visiškai nesvarbu, ar duomenų paskirtis yra informacija apie asmenį arba ne. Svarbu yra tai, kad duomenys yra siejami su tuo asmeniu. Paprasti statistiniai ar mikrogeografiniai duomenys nėra siejami su atskiru asmeniu. Tačiau tai, kad kažkas priklauso statistinei grupei (pvz., „mokumo nustatymas“)1, – tai su asmeniu susijusi informacija, ir todėl laikoma asmens duomenimis. c) tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta Asmens tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai iš duomenų arba netiesiogiai iš duomenų, susijusių su kita informacija, kurią turi arba gali gauti duomenų valdytojas. Asmens tapatybė gali būti nustatyta pagal asmens pavardę, kodą, nuotrauką, genetinį kodą arba kelių svarbių kriterijų ir veiksnių grupę (adresą, gimimo datą, profesiją ir pan.). Net jeigu asmeniui yra suteikiamas slapyvardis, jo tapatybė gali būti laikoma tokia, kurią galima nustatyti, jeigu duomenų valdytojas žino „raktą“ (kodą ar atitinkamą slapyvardžių sąrašą) ir gali susieti slapyvardį su atitinkamu duomenų subjektu. Tokiu būdu prieiname prie sąvokos „tapatybės nustatymo reliatyvumas“2. Ją galima pailiustruoti šiuo pavyzdžiu: duomenų bazėje yra aiškiai nurodyta pavardė ir tam tikra papildoma informacija, iš kurios tapatybės nenustatysi. Ši pavardė (tapatybę nusakanti informacija) yra pakeičiama kažkokiu slapyvardžiu. Parengiamas sąrašas, kuriame nurodomi slapyvardžiai ir juos atitinkančios tikrosios asmenų pavardės. Jeigu tam tikra organizacija turi ir duomenų bazę, ir tokį sąrašą, jos turimi duomenys laikomi asmens duomenimis. Ši organizacija gali nesunkiai nustatyti duomenų subjekto tapatybę. Jeigu duomenų bazė yra perduodama kitam asmeniui, tačiau slapyvardžių su tikromis pavardėmis sąrašas lieka pirmosios organizacijos rankose, tuomet duomenų bazės gavėjas gauna tik asmenų tapatybės neatskleidžiančius duomenis. Taigi tie duomenys, kurie laikomi asmens tapatybę atskleidžiančiais vienai šaliai, gali būti asmenybės neatskleidžiantys (t.y. ne asmens duomenys) kitai. Esant tokiai situacijai, galima argumentuoti, kad duomenų bazės gavėjas gali gauti ir slapyvardžių iškodavimo sąrašą. Iš tiesų kyla svarbus klausimas dėl to, ar duomenų turėtojas gali prieiti prie papildomos informacijos, kuri suteiktų galimybę sužinoti tikrąsias asmenų pavardes arba, apskritai kalbant, padėtų nustatyti duomenų subjekto tapatybę. Norint gauti racionaliai pasvertus duomenų apsaugos taikymo rezultatus, nebūtina atsižvelgti į kiekvieną miglotą ir mažai tikėtiną galimybę. _Tik_ _tais_ _atvejais_, *kai* duomenų subjekto tapatybę galima nustatyti panaudojant savo išteklius arba papildomą informaciją, kuri yra viešai skelbiama arba kurią bet kas gali gauti teisėtu būdu, tuomet laikoma, kad duomenų subjekto tapatybę galima nustatyti3. Tik tokiais atvejais informacija, kurią ir anksčiau turėjo organizacija, gali būti laikoma asmens duomenimis, ir tuomet taikomi duomenų apsaugos įstatymai4.