Vasaris rašė: > Tu turi labai rimtą mąstymo nukrypimą intelektualinės/nematerialios > nuosavybės naudojimo ir amortizacijos kontekste. Aš jau nekalbu apie > tai, kad nesuvoki ekonominio termino altrnatyvūs kaštai ir pinigų > laiko vertės. Aš čia dar galėčiau pradėti kapstyti link torrentų, bet > gal jau nereikia dar vienos atšakos... Tai dabar kompiuteris dėl asmeninio pasinaudojimo jau daugiau nebesusidėvi dirbdamas per darbo dieną, o kaltas tik tas darbuotojas, kuris tuo metu, kai naršė (nedirbo!) nepardavė kompiuterio resursų hipotetiniam pirkėjui? Briedas. Kad tokio efektvumo modelio yra visiškai neprotinga ir nerealu siekti galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu: rutininis apskaitos/ofisinis darbas kompiuteriu spausdinant/rengiant pažymas/dokumentus. Pagal tavo numanomą suvokimą, jo darbo efektyvumo maksimumas yra maksimalus (koks tik įmanoma, mechaniškai/fiziškai) pažymų kiekis išsitenkantis darbo laike, tačiau realybėje net ir visiškai objektyviai išsunkiant darbuotoją iki negaliu jis net iš tolo negalėtų pasiekti šio rodiklio. Kitais žodžiais ir pats tai puikiai žinai/suvoki -- word'o procesas per darbo dieną realiai tedirba gal tik maks. valandą cpu laiko. Tai ar ne briedas yra postringauti apie alternatyviuosius kaštus, jei ir visiškai išsunkdamas darbuotoją tu efektyviai neišnaudoji savųjų kompiuterinių resursų (o juk galėtum pardavęs savo kokiam duomenų/skaičiavimo centrui...). Jei tai nedaroma, tai ir alternatyviųjų kaštų čia kišti apskritai nederėtų. Net jei totaliai ir nerealiai suoptimizuosi savo veiklą taip, kad tokio darbuotojo pareigoms taps type'inimo zombio dalia (nerealu, nes jei tai griovkasiai ar ne konvejeriniai resursai, tai ir rutininis kompiuterinis darbas nūdieną yra (nemenka dalimi, neatsiejamai) intelektinis/kūrybinis, reikalaujantis šių savybių panaudojimo, priklausantis nuo išorinių procesų, tad ir ne mechaninis, nepaklūstantis tavo numanomai mechaniškai efektyvinimo teorijai; nebent tavo įsivaizdavimu visos sekretorės, kai neturi darbo, eina įmonės darželio kasti...). Tai dabar paaiškink, kaip nors kiek realiai, apčiuopiamai reikėtų įvertinti alternatyviuosius kompiuterio panaudojimo kaštus vidutinės LT įmonės ar įmonėlės atveju, jei darbuotojas darbo metu, pertraukėlėmis prasiblaško atsipalaiduodamas, pailsėdamas pavartydamas delfi, parašydamas asmeninį laišką, susitvarko asmeninį reikalą, dėl ko atsistato jo gebėjimas įtemptai/koncentruotai dirbti (efektyvumas) ar kyla motyvacija (kai jis nėra mechaniškai išnaudojamas ties jo žmogiškųjų galimybių riba, o jaučiasi gerai, palankioje, draugiškoje aplinkoje)? Ar čia tempi link to, kad tas nelojalusis darbuotojas, vietoje to, kad type'intų dokumentus, naršo delfi ir neparduoda/nesuteikia įmonei savo intelektualinės produkcijos? Galima ginčytis ar (ir kiek) mechaniškas, griežtas spaudimas tokią produkciją generuoti sąlygoja efektyvumo didinimą. Aš numanau, kad TIKRAI NE. > Negalima pagal ES maksimas. Bet aš nepasakyčiau, kad dėl to, kad > gimiau po ES saule, privalau išpažinti ES maksimas/principus. > >> Taip pat galima būtų dar pasiginčyti ar protingumo kriterijai >> draustų privatų užvažiavimą pakeliui pas kokią giminę, nuo maršruto >> nukrypus kokius kelis-keliolika km (kai maršutams yra patvirtintos >> tik turbūt tik labai apytikslės kilometražo/kuro sąnaudų normos, o >> realiose eismo > > Pardon, bet tai yra svaigimas. Šita kryptimi net diskutuoti nėra ką, > nes tavo etika yra tokia pat selektyvi, kokia tu kaltini kitus. Kas čia kaltina selektyvumu, jei pats teikiasi rinktis (arba ne) ES maksimas...? Tai buvo konkretus pavyzdys aiškinantis galimą, bet nenusikalstamą, toleruotiną įmonės automobilio panaudojimą asmeninėms reikmėms, net _jei_ ir prasižengiant tam absoliučiam principui, kad taip daryti iš principo NEVALIA. O kontekstui buvo pateiktas paaiškinimas, kaip viskas priklauso nuo vairuotojo požiūrio ir pasirinkimo, objektyvių sąlygų/aplinkybių. Nekalbu visiškai iš lemputės, nes turiu vieną pažįstamą furistą ir jei jis savo kelionių pasakojimais adekvačiai perteikia dalį šios vituvės vaizdo, tai galiu numanyti, kad vairuotojo požiūris ir pasirinkimas taupyti kurą ir laiką, sumaniai pasirinkti maršrutą pagal aplinkybes (nežinau, galbūt realiai egzistuoja ir toks modelis, kad visą optimalų maršrutą, sustyguojant leistinas stovėjimui vietas, poilsio laiką, krovinių vėlavimus/strigimus/vietinius nesusipratimus ir užsakymų dinamizmą, eismo kamščius ir kitas kintančias sąlygas telefonu iš centro kontroliuoja koks dispečeris, tačiau labai abejočiau, kad toks modelis vyrauja) atneša įmonei kur kas daugiau naudos, nei toks jo prasižengimas. Manau, kad tokio elgesio toleravimas (kategoriškai nedraudžiant) būtų tikrai motyvuojanti priemonė, kaip, kiek esu girdėjęs iš kitų šaltinių, realiai taikoma sutaupyto kuro nauda natūra, kovojant su kuro vagystėmis ir skatinant taupyti...