na gerai, norit,- laikykit Aišv'u. Koks skirtumas, vis tiek visi mes
virtualūs. O Artūriukas savigarbos turi - svetimais nickais
nepasirašinėja. 
ežere, tau prisėdau atsakyti...
tąjį klausimą įmanoma atsakyti remiantis tam tikra analogija, kad
aiškiu būtų. Todėl pradėsiu nuo matematinio uždavinio ir įvesiu tam
tikras esmines sąvokas bei parodysiu, kad jos nėra invariantiškos....
Įsivaizduok vienmatę erdvę - t.y tokia erdvė, kur bet kokio objekto
padėtis nusakoma viena koordinate (x). Pakabinta spyruoklė su svoriu. Jei
svoris nesisupuoja, jo padėtis yra pusiausvyroje. Patempi svorį žemyn,
iki tam tikros padėties (koordinatės, kurios vertė - a). Paleidi. Svoris
grįžta, praeina pro pusiausvyros padėti, suspaudžia spyruoklę, sustoja
taške b. Tada spyruoklė stumia jį atgal iki taško a, poto traukia link
b ir t.t. 
Taškas a ir taškas b yra matematiniai ribiniai taškai, už kurių
daugiau nebėra taškų, kuriuos svoris galėtų pasiekti. Todėl a arba b
galima pavadinti pradžios arba pabaigos taškais atitinkamai. Klausimas -
kur tokio proceso pradžia ir pabaiga turi prasmę, nes galima nurodyti du
ribinius taškus - a ir b - pradžią ir pabaigą.
Šis procesas vienmatėje erdvėje yra projekcija kito proceso dvimatėje
erdvėje, kur svorio padėtis nusakoma dviem koordinatėm - (x,y).
Fiziškai toks uždavinys atrodo taip - pagalys su svoriu viename gale.
Kitas pagalio galas pritvirtintas prie ašies. Tas pagalys sukasi apie
ašį ir svoris brėžia apskritimą. Panašiai, kaip skriestuvas ant
popieriaus. Čia svoris jau nebeturi ribinių taškų, nes kiekvienas
apskritimo taškas turi kaimyną, ir nebėra prasmės klausti kuris iš jų
yra pradžia ar pabaiga - nei vienas ir visi kartu. Tai gi, iš vienmatės
sistemos perėjus į dvimatė kalusimas apie proceso pradžią ir pabaigą
nebetenka prasmės.
Analogiškai ir mes -  įspausti į keturmatę erdvę, iš savo patyrimo
žinom, kad kiekvienas prasidėjęs procesas kažkada baigsis. Nes
faktiškai ir mes gyvenam vienmačiame laike. Trys erdvinės ir viena laiko
koordinatė. Kaip ir spyruoklės atveju - viena padėties koordinatė yra
tik skaliaras - neturi krypties prasmės, taip ir mūsų visatos laikas yra
tik skaliaras. Tad mūsų suvokiamas procesas, analogiškai praranda
pradžios-pabaigos prasmę didesnio išmatavimo erdvėse, kur laikas gali
būti vektorius - t.y. daugiamatis. Tų erdvių mes nesuvokiam, bet negalim
sakyt, kad jų nėra.
Išvada tokia - klausimas apie bet kokio proceso pradžia ir pabaigą
mūsų keturmatėje erdvėje turi prasmę, didesnių išmatavimų erdvėje
- klausimas apie pradžią ir pabaigą praranda prasmę. Todėl mano
atsakymas toks - pagal mums įmanomą suvokimą, Dievas yra tas kuris buvo,
yra ir bus, kiekvienas mūsų laiko taškas Jam yra ir praeitis ir dabartis
ir ateitis. Na kitaip tariant apie laiką nėr prasmės kalbėt, o tuo
tarpu ir apie tai iš kur Jis atsirado, nes toks klausimas jau turi
įintegruotą laiko pradžios prasmę (kurios TEN nėra). :)

Na nežinau ar aiškiai pavyko, bet jei yra klausimu - klauskit, bandysiu
atsakyt :)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411