Dėl lašaros: mane tai baisiai neramina, kad žmogai šneka lyg ir moksliniais terminais, bet sudėlioja tokius absurdus, kad baisesnius sunku įsivaizduoti. Ir daug kam tai atrodo o-ho-ho – vos ne Dievo mokslinis įrodymas, įrodymas analogijomis! Na gerai, sugrįžkim prie 183520. Mieste, tau patariu neskaityti, kad apie mane ko nors transcendentiško nepagalvotum. Kad būtų patogiau, pakloju sofisto citatą - galima jos ir neskaityti: Įsivaizduok vienmatę erdvę - t.y tokia erdvė, kur bet kokio objekto padėtis nusakoma viena koordinate (x). Pakabinta spyruoklė su svoriu. Jei svoris nesisupuoja, jo padėtis yra pusiausvyroje. Patempi svorį žemyn, iki tam tikros padėties (koordinatės, kurios vertė - a). Paleidi. Svoris grįžta, praeina pro pusiausvyros padėti, suspaudžia spyruoklę, sustoja taške b. Tada spyruoklė stumia jį atgal iki taško a, poto traukia link b ir t.t. Taškas a ir taškas b yra matematiniai ribiniai taškai, už kurių daugiau nebėra taškų, kuriuos svoris galėtų pasiekti. Todėl a arba b galima pavadinti pradžios arba pabaigos taškais atitinkamai. Klausimas - kur tokio proceso pradžia ir pabaiga turi prasmę, nes galima nurodyti du ribinius taškus - a ir b - pradžią ir pabaigą. Šis procesas vienmatėje erdvėje yra projekcija kito proceso dvimatėje erdvėje, kur svorio padėtis nusakoma dviem koordinatėm - (x,y). Fiziškai toks uždavinys atrodo taip - pagalys su svoriu viename gale. Kitas pagalio galas pritvirtintas prie ašies. Tas pagalys sukasi apie ašį ir svoris brėžia apskritimą. Panašiai, kaip skriestuvas ant popieriaus. Čia svoris jau nebeturi ribinių taškų, nes kiekvienas apskritimo taškas turi kaimyną, ir nebėra prasmės klausti kuris iš jų yra pradžia ar pabaiga - nei vienas ir visi kartu. Tai gi, iš vienmatės sistemos perėjus į dvimatė kalusimas apie proceso pradžią ir pabaigą nebetenka prasmės. Pastebėkim, jog vienmatės erdvės taškai a ir b pavadinami „pradžios“ ir „pabaigos“ taškais, t.y. laiko elementais, nors su laiku taškai a ir b, lašaros dėstymu, neturi nieko bendro. (Jei laikas eliminuotas/pašalintas, tai galima taškus juos vadinti „kaire“, „dešine“, „viršumi“, „apačia“ bet jokiu būdu ne "pradžia“ ir „pabaiga“.) Taigi šioje vietoje prasideda akių muilinimas nelabai besigaudantiems šatėniečiams - laiko pirmame pvz su vienmate spyruokle nėra, bet jis nejučia atsiranda. Toliau lašara pereina prie dvimatės erdvės, ten su "pradžios" ir "pabaigos" sąvokomis atsitempdamas laiką, papildomai tai pavadindamas procesu. O koks procesas be laiko? Fokusininkas lašara jau užkūrė vaizduotę ir ši iš inercijos juda lašarai reikalinga kryptimi. Kad apskritimu judančiam taškui nebėra ribinių taškų, tokių kaip a ir b tiese judančiam taškui - nusišnekėjimas. Ašis, apie kurią sukasi svoris, neleidžia priartėti prie apskritimo centro ir neleidžia nutolti nuo jo toliau, nei spindulys R. Geometrinis apribojimas yra ne prastesnis už spyruoklės judėjimo apribojimą intervalu. Bet toliau tempiama prie to, jog apskritime nebesimato pradžios laike. Bet juk ir pirmuoju atveju nebuvo pradžios, išskyrus specialiai pavadintą tašką a "pradžia". Laikas ir vienu, ir kitu atveju pašalintas. Įvesk papildomą laiko ašį ir gausi pirmu atveju svyravimus, tada galėsi kalbėti apie bet kurį laiko momentą; antru atveju gausi spiralę, kur bet kuris spiralės taškas reikš laiko momentą. Tai gi, iš vienmatės sistemos perėjus į dvimatė kalusimas apie proceso pradžią ir pabaigą nebetenka prasmės. – išvada absurdų absurdas. lašara - slėpkis greičiau. Arba eik su AišV'u alaus gerti - su juo tikrai rasi bendrą nusišnekėjimo kalbą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411