kita, linksmesne, istorija apie sunis. pasakojo viena biciule apie savo suni Marsa. jos mielas issiveze i sodyba tokioj vietoj, kur cia pat lenkija ir cia pat baltarusija. suo apsiprato naujoj vietoj, ir, kaip sake jos vyras telefonu, pasirode subrendes, suauges ir protingas: pasilakstes aplinkiniuose miskuose sugrizdvo namo. tik va, viena syki isejo ir negrizo. tik veliau mano biciule susizgribo, kad, kalbedamas telefonu, mielas nebeuzsimena apie marsa. o stai kas nutiko: marsas, nepaisant jo brandos ir proto, visgi kirto valstybine siena, neturedamas nei paso, nei skiepu pazymejimo, kas yra gana vejavaikiska. pasiklydes miske, uzejo lenko eigulio trobele. gerai, kad antkaklyje buvo ismustas mobilaus numeris. tik kai muse, nesitikejo, kad suo keliaus pats vienas i uzsieni, taigi tarptautiniu kodu neuzrase. eigulys numerio nesuprato, vezesi suni pas vietini seniuna. seniunas gal buvo sumanesnis, pabande skambint i lietuva. galu gale pasiseke duoti zenkla seimininkui apie priklydusi suni. taigi buvo surengta ekspedicija i lenkija parsivezti marso. gerai, kad jis buvo pabeges i lenkija, o ne i baltarusija, kur reikia vizu. gal tokiu atveju baltarusiu seniunas butu atvezes marsa iki sienos, o siapus sienos stovetu seimininkas su desrele ir sauktu: ateik, marsai, ateik. siena, tikiuosi, neuzminuota. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411