Jei dorybė nėra orientuota į aukščiausią tikslą, jeigu ji nėra
objektyvi ir nekeičiama, ji virsta chimera. 
Orientuota į aukščiausią tikslą, tik jis skirtingomis
kalbomis(=skirtingų religijų) nevisai vienodai formuluojamas; bet
žiūrint ne į vien į išraiškos formos (kai 'pro medžius nesimato
miško'), visi siekia iš esmės tuo paties.

Toliau - iš kur atsirado dorybės samprata?
Žiūrint pro skirtingus „akinius“(=religijas,tikėjimus) - atsakymas
skirtingas; jūsų(=katalikybės) kalba sakant, atsakymas: „iš Dievo“.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411