Kątik išbandžiau naują ėjimo techniką. atšilus ir vėl pašalus
susidarė sniego pluta. Pipas laksto paviršiumi kaip feraris, gi, stirna
labai sunkiai klampuoja, nes pralaužia nestorą plutą ir klimsta sniege.
Su slidėmis ją pavyti yra vieni juokai. Pagalvojau, kad pluta jau gali
išlaikyti plokščiadugnes rogutes, todėl pasiėmiau jas ir nuėjau ant
kalno, Kol ėjau taku, viskas buvo normalu, bet išėjus ant sniego,
stojantis, paskutiniu momentu lūždavo pluta ir koja nugrimzdavo iki
kelių. Taip paėjus kokia dvidešimt žingsnių net uždusau, turėjau
pailsėti, o iki kalno viršūnės dar apie 50 metrų. Pasiduoti, grįžti
atgalios? Neeee, jokiu būdu. Abasramsia, no nėpadamsia. Dar paėjėjęs
supratau savo žygio beviltiškumą. Nei pirmyn, nei atgal. Bet sakoma
nėra padėties be išeities-eurika! nutariau ropoti keturiomis. Gavosi
šiek tiek geriau, kelėniai jau taip giliai neklimpo, bet rankos
susmegdavo iki pečių. Šūdas, nesikeikiant. Pamėginau rankomis
atsiremti ant rogučių ir jas stumti į priekį. Tai šiek tiek padėjo,
nors neperlabiausiai. Pagaliau sunkiai, vargais negalais, kaip koks
alpinistas nuropojau iki išsvajotos viršūnės, pailsėjau, atgavau
kvapą ,sėdau į roges ir pasiruošiau švilpti nuo kalno. Buvo baisoka
kaip visada pirmą kartą, bet įkvėpiau oro, pasispyriau ir...rogutės
pralaužė sniego plutą ir nei krust. Vėl pasispyriau rankomis- tas pat.
Ir kiti bandymai nesėkmingi. Jooo...per plona pluta, reikia dar kokią
savaitę palūkėti.Tik ne laukuose, reikia kaip nors  namo parsikasti.
Pamėginau eiti- siaubas- vėl vos ne iki išsišakojimo. Įvirtau vėl į
rogutes ir stūmiausi su rankomis žemyn nuo kalno vis įlūžinėdamas. Po
netrumpo laiko, uždusęs, suprakaitavęs, sukaitęs,pavargęs,
prifarširuotas gausiai sniegu, nusikasiau iki pakalnės. Dabar beliko
išlipti iš rogių ir pėstute brautis link mielųjų namelių. Dabar
ypač pajutau kokie jie man brangūs. Prisiėjo dar gerokai paplušėti kol
išėjau iš tos baisios klampynės. Net atsidusau su palengvėjimu.
Pagalvojau- jei kas mane išmestų į laukus už kokio kilometro nuo namų,
kažin ar sugebėčiau namo grįžti. Gal grįžčiau visas išsekęs,
leisgyvis... Dabar smagu visa tai prisiminti kaip nepatirtą nuotykį
sėdint šiltuose namuose su garuojančiu kavutės puoduku rankoje.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411