vienas naujas pazistamas is sestadienio vakarelio paskojo toki ivyki, kuris, zinau, istrigs atminty. kalbejo apie norvegijos gamta. ten yra tokia labai auksta uola, kuri be jokio aptverimo. zmogus turi saugotis pats. jaustis gamtoje. ne taip, kaip koks amerikonas, kuris eina kur kojos nesa, nes jo kiekvienas zingsnis numatytas ir visur, kur pavojinga, uztvertos tvoros ir pastatyti ispejamieji zenklai. o cia jauskis gamtos dalimi ir pats ziurek kad nenubildetum. taigi ant tos nepaprastai lygios, aukstos ir neaptvertos uolos zmones surenge piknika ir kepe desreles. cia pat ir suo lakste, jam vis ismesdavo desrele, jis ore sugaudavo. viena desrele neatsargiai (o gal tycia, juk visokiu zmoniu visur pasitaiko) numete per toli, suo issoko pagriebti ir nugarmejo i bedugne. i vandeni, bet is dvieju simtu metru aukscio. tas, kuris pasakojo, pavadino tai "anekdotine situacija". as nepasakyciau, kad anekdotine. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411