„Dorumas (jei tikras, gilus, o ne pameluotas ar apsimestinis) labai vertingas pats savaime; nepriklausomai nuo to, dėl ko jis stiprinamas. Ir jei jis iš tikro stiprinamas, tokiu atveju tai, ką (nežinia ar ne iškreiptai?..) vadinate "išgalvota mitine būtybe" nusipelno bent jau pagarbumo (o ne paniekos ar menkinimo).“ Sauliau! Jei dorybė nėra orientuota į aukščiausią tikslą, jeigu ji nėra objektyvi ir nekeičiama, ji virsta chimera. Toliau - iš kur atsirado dorybės samprata? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411