buvo ten toks skelbimas penkioliktą valandą keturiasdešimt minučių:
Kai ką paskaitinėjau čia atėjus ir nusprendžiau kreiptis į xX su
rimtu prašymu, nes pasitikiu ir tikiu. Gal gali tu man xX, kaip protingas
fizikas durnai filologei, įrodyti, kad po mirties aš niekur neišnyksiu?
Galima vartoti ir filologėms visai nesuprantamus terminus, 4mates
dimensijas. Nuramintum. Būčiau dėkinga.
Nesiruošiu tavęs, miela gvntj, nei raminti, nei neraminti ir nei kaip
fizikas, nei kaip nefizikas. Gyvenimą, pati žinai, reikia gyventi; taip
tikriausiai ir darai. O jei raminčiau, tai sakyčiau, kad yra kažkokios
fraktalinės dimensijos - nežinau kokios - tinklas, kuriame per visokius
naratyvus, pageltusias knygas, išblukusius sapnus, lengvabūdiškas
svajones mes visi gyvename kartu kartu, ir tie, kurie tarsi jau nebegyvena
(mūsų biologiniu supratimu), ir kurie dar negyvena (irgi biol.
supratimu).  Juk negali būti taip, kad būti negali? 
Aš irgi norėjau dėti čia skelbimą, kad ieškau pagalbininkės su
filologiniu išsilavinimu ir nekreivu žiūrėjimu į gamta-socialinius
reiškinius, kuri galėtų padėti mano kelias rašliavones surikiuoti. Gal
dar įdėsiu, nors, tiesą sakant, šiek tiek kuklinuosi.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411