pritariu tau - dialogo ieškojimas yra tikrasis kelias, broli.
Budistams - iš karto prisipažįstu apie budizmą žinau tik iš
pokalbių su savo draugais budistais. Kurie tarp kitko save laiko labai
rimtais budistais, kalba mantras, medituoja, vienas džiaugiasi iki
šiandien kad prieš kokią 10 metų jam teko laimė medituot kartu su
Dalai Lama Lietuvoje. Taip pat dar žinau iš H. Hessės knygos Sidharta -
knyga patiko.
Žinau taip pat budistin5 princip1 - nori tapt kaip Buda - mesk į jį
akmenį... 
Tai graži metafora, bet vis gi daug ką pasakanti.
Budistai, pataisyki mane jei klystu - Buda sako - pasaulis yra blogis
suteikiantis žmogui kančią. Todėl žmogus privalo išsivaduoti nuo
visko kas jį sieja su pasauliu. Tokiu būdu budistas deda pastangas
panaikinti savo prisirišimus, jausmus, mintis, kitaip tarian panaikinti
save kaip ąsmenį. Kai pasiekia absoliutaus nieko būseną - nirvaną, jie
išnyksta palikdami plaukus ir nagus. Sakoma, jų išnykimas yra matomas
kaip vaivorykštė.
Visą tai man papasakojo draugai budistai. Gal jie man melavo ? Pilnai
tikėtina :) 
Krikščionybėj nėra tokios sampratos - mesk akmenį į Kristų.
Priešingai - Kristus yra Dievo Karalystė teikianti amžinąjį gyvenimą.
Jei budizme žmogus pats savo veiklomis-jėgomis save "išgano". Tai
krikščionybėje išganymas yra Dievo dovana, nesusikuriamas žmogaus.
Kadangi žmogus nepajėgus sukurti materialaus pasaulio - aš visada sakiau
- jei žmogus sukurtų (ne atrastų) naują sąveiką, aš pripažinčiau -
Dievo nėra. žmogus tik vartotojas, negalintis energijos sukurti iš nieko
(ne transformuoti). Tai analoginiu principi jis negali sukurti sau ir
"išganymo". Viską dovanai gavom. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411