Kažkaip vakar skaudu buvo, kai už mane padarei išvadas (atseit jau žinau tavo atsakymą) ir nelaukęs pasišalinai. Ir apskritai mes turbūt nelabai gilinamės į pašnekovo žodžius, o mėtomės kažkada sužinotu atsakymu kaip kokiu kamuoliu (va turbūt nuo to ir Ebolos vardas kilęs). Islamas yra krikščionybės erezija, pilna klaidų ir prieštaravimų. Sakai „jei kada susitiktų (ar gal jau taip yra susitikę) dialogui nusiteikę krikščionis su musulmonu, ir pokalbio pradžiai sutartų: Dievas ir Alachas yra tas vienas ir tas pat. Tik, žinoma, pirmiausiai turi viduje atsisakyti oponentą vadinti 'klaidatikiu'(krikščionis) ar 'netikėliu'(musulmonas). Na ir ką jie nuspręstų susitikę? Kaip sąžiningas krikščionis nevadins musulmono klaidatikiu, kad tas pagal savo religiją niekada negali pažinti tikrojo Dievo, nes nepripažįsta nei Švč. Trejybės, nei Kristaus laiko Dievu. NĖRA TOKIO DIEVO, kokį garbina musulmonai. Reikia skirti, Sauliau, abstraktų filosofų Dievą nuo konkretaus religinio. Gali būti, kad musulmonas ims ieškoti Dievo (ž. Alachas ir reiškia dievas), bet jo tikyba nuolatos stums jį nuo Dievo vis toliau. Taigi pamąstyk logiškai, kur gali vesti islamas. Apie tą „dialogą“ tu kalbi kaip šiuolaikiniai modernistai, neįsigilindamas į esmę. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411