Žinai, mie, kokia yra tikra krikščioniška atgaila? Tai pirmiausia baisus skausmas, kad įžeidei tau visada ištikimą Dievą. Tai baisus skausmas, kad apgavai savo artimą. Tai yra skausmas iš meilės, mie. Galų gale tai yra apmaudas, kad buvai toks mulkis, ir pakenkei sau. O kartais nuodėmė būna tokia baisi, kad ima siūbuoti žemė po kojom, kitaip sakant, jauti, kad svyruoja visa tavo egzistencija. Ir Dievas atleidžia nebūtinai prie klausyklos, nors oficialiai reikia ir ten nueiti. Jis atleidžia taip lengvai, taip netikėtai, taip nuostabiai, kad bemat pajauti, jog baisios naštos nebelikę nė šešėlio. Ir tada iš džiaugsmo leki ir atitaisai viską, ką gali atitaisyti. Tada verki džiaugsmo ašaromis. iš tiesų taip ir įvyksta, kaip parašyta, regis, ST: Aš nublokšiu nuo tavęs tavo nuodėmes taip toli, kaip yra toli dangus nuo žemės. Tiesa, ne visada viska būna taip ryšku. Palygink dabar budisto motyvus nenusidėti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411