na štai, gal ir neblogai lašara čia visus pasiaukodamas "apšvietė". Tik reikėjo iš karto suklijuoti atkarpą su dviem "galais" ir gauti "be-galinį" apskritimą. Rutulio paviršius irgi begalinis, būtų koks dvimatis teoriškas gyvis, eitų eitų ir krašto neprieitų. Na, gal nebent vėl sugrįžtų, iš kur išėjęs, bet jei rutulys didžiulis, o gyvenimas trumpas, tai vargu bau. Mūsų trimatis pasaulis gal irgi kokios keturmatės hipersferos "paviršius". Bet tas analogijų pavyzdys gerokai nuvalkiotas ir mažai kam bedaro įspūdį. O lašara nebūtų lašara - pradėjo nuo visokių spyruoklių, besisukančių svorių, matyt, norėjo parodįti viską, ką žinojo, ir gavosi mišrainė. Kol supratau kas prie ko, irgi teko, kaip matot, nemažai iteracijų atlikti. Bet tai tik pusė bėdos. Baisiausia yra tai, kad žmogus pats nesistengia artėti prie tiesos, o tolsta nuo jos. Ir štai tokie makaronščikai-demagogai su sugebėjimu bet ką įrodyti patenka į politikų/religininkų/... klanus ir tada laikykitės, vyručiai ir vyrutės! Moksle irgi pilna bele ką šnekėjimo, klastojimo, gal net daugiau nei nemoksle, kur gali fantazuoti į valias. Na, ko tik nebūna šiame gyvenime, ko tik nebūna... Tarp kitko, cėce, dvimatis paviršius nebūtinai plokščias, gali būti ir banguotas/kalvotas, ypač jei jis įmerktas į trimatį/keturmatį/penkiamatį/... pasaulį. Aukštesnė dimensija žemesnei dimensijai priduoda grožio. Be to, yra ir trupmeninių dimensijų, pvz. 2,5 - tai jau ne paviršius, bet dar ne trimatė erdvė. Ech, galima tik grožėtis Esamybe ir stebėtis, kiek dar daug Nepažinto atsivers mums rytoj... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17411