On 10/19/2011 8:59 AM, RaR wrote: > Vėl tas pats mitas. Tikrinu forumiečių žinias, galima taip pavadinti :). Gerai kad skaitot. Na, čia toks primityvus aiškinimas, skaičiai išgalvoti. Bet trumpa esmė – kad bankų akcininkams nebūtina susirinkti visų paskolų, kad išeiti į pliusą. > Na kaip gi tas bankas gali tą patį indėlį paskolinti > 10 kartų? Praleidau esminį žodį – PRADINĮ PADENGTĄ VALIUTINĮ INDĖLĮ. O vyksta paprastai. Kai įvedė litą jis buvo 100% padengtas užsienio rezervais. Po 20ies metų pasižiūrime į LB ataskaitą ir matome, kad komerciniuose bankuose indėlių jau 40 milijardų, nors užsienio atsargų yra tik už 7milijardų LTL. Tai kaip gi čia taip atsitiko, jeigu valiutos į šalį nebuvo įvežta, o lito negalima emituoti be užsienio rezervo, a? Negi ponas Šarkinas laikė LB stakles pasiskolinęs namuos kurį laiką? Iš kokių pinigų išaugo indėliai? Atsakau – iš pradinių 100% padengtų litų. :) Indėliai – tai ne litai. Tą žino tiek Šarkinas, tiek RaR. Tai tik bankų skolos popieriai, arba pažadai, negarantuojami Lietuvos Banko. Tokių pažadų aš Jums, gerb. skaitovai, galiu aibes prirašyti. Realiai bankinei šalies sistemai užtenka, kad vienas skolininkas grąžintų savo skolą, kad ta skola galima būtų padengti likusių jo ciklo dalyvių skolas ir indėlius (tame pačiame banke, ar skirtingų šalies bankų grupėje - ne taip svarbu, jie vistiek turi tendenciją konsoliduotis laikui bėgant). Su sąlyga, kad atgautas indėlis neiškeliaus už šalies ribų. Ir jie neiškeliauja (o jei iškeliauja yra kompensuojami su kaupu), nes normaliomis ūkio sąlygomis daugėja realaus turto=auga bendroji pinigų masė, ateina FDI iš užsienio ir bankams nėra ko bijoti. Tikimybė kad juos užplūs visi indėlininkai tokiu laiku – mikroskopinė. Ir kuo ilgiau vyksta ūkio klestėjimas, tuo daugiau paskolų bankams pilnai išmokama su palūkanomis. Šiame etape bankai negali nukentėti – veiklos palaikymui jiems užtenka susirinkti tik dalį paskolų. Paskolų nemažėja, o atvirkščiai – bankai sėkmingai pučia bendrąją pinigų masę. Čia kažkuriuo momentu (nualinus ūkį) pradeda veikti kitas dėsnis: tampa svarbu, kiek bankas sąlyginai trumpu laikotarpiu sugebės atsiimti turto iš skolininkų, kad padengtų savo įsipareigojimus indėlininkams. Štai čia jau bankams tampa problema, kaip išvengti nuostolio. Atrodytų teoriškai. Bet praktiškai yra taip, kad nėra banko, kuris būtų savo noru nustojęs veikti. Susirinktų visus išdalintus/iškolintus pažadus ir savo noru pilnai atsiskaitytų su kreditoriais. Tiesiog tokių pvz nėra. Kaip ir su visais kitais šios dienos verslais. Bankai visuomet būna priversti stabdyti veiklą (išskyrus saujelę too big to fail) ir finale bankrutuoja. O ir kam jiems savo noru stabdyti veiklą, jeigu pamatę nuostolį jie vėlgi, kaip ir bet koks verslininkas, iki paskutinio momento tikisi refinansuoti savo skolas ir sulaukti geresnių laikų, o jei ne - jų įsipareigojimus tuoj suskubs garantuoti valstybė (o pagrindiniai akcininkai prieš kipišą būtinai parduos akcijas ar atsiims kokį indėlį kaip savo laiku padarė draugas Šleževičius). Šiais ar praeitais metais JAV netgi pakeistos bankų apskaitos taisyklės specialiai tam, kad jie savo balansų knygose rodytų mažiau nuostolio. Lehman ex-vadovas toliau sau dirba kitoje vietoje. Tai kam taip baisiai bankuose turėtų rūpėti tie indėlininkai? Ypač šiais laikais, kuomet daugumos bankų retail operacijų skolos yra dengiamos iš investment operacijų, ir bankai smagiai gyvuoja, o jų akcijos netgi kyla biržose FED pamažu monetizuojant JAV skolą? Kur kas svarbiau pasipelnyti (kol dar galima). Kalbant dar tiksliau - tokio supratimo, kaip viso banko bankrotas, realiai net nėra. Pati likvidacijos procedūra stambiems tarptautiniams bankams trunka dešimtmečius. Jų sustojęs verslas likvidacijos metu paprastai būna išparduodamas dalimis (kiekvienas jų turi kažkokio vertingo turto). Tie, kas nusiperka jų senus įsipareigojimus – o tokie būtinai mato, kad galės ištraukti pelno – iš tiesų stengiasi perkrauti tokius įsipareigojimus ant tų pačių probleminių bankų skolininkų pečių (griežtėjančios paskolų sąlygos) ir gyvenimas tęsiasi. Bet pačiais beviltiškiausiais atvejais, neatradus pirkėjų tokiems įsipareigojimams, visi bankų nuostoliai nugula ant mokesčių mokėtojų pečių. Ir čia ne vien šio dešimtmečio fenomenas. Man įdomu tai, kad šio forumo skolininkai drebėdami stengiasi sąžiningai įštesėti pažadus ir neapgauti bankų, nesusimąstydami, kad bankai savo pažadų išpildymu nesirūpina. Kodėl taip sakau? Abiejose verslo cikluose jie realiai nerizikuoja. Kaip jau sakiau, blogiausia, kas gali nutikti beviltiškiausiais atvejais galutiniam variante - įsipareigojimų perkėlimas ant tų pačių mokesčių mokėtojų (rublinių indėlių atvejis, dabartinių indėlių draudimas, ir pan.) ir prasideda žaidimai: tokios įstaigos likvidacijos atveju kreditoriai surikiuojami eilėje pagal savo reitingą (pirmumo teisę) ir ilgais metais maitinami pažadais apie nuosavybės atgavimą (už ką vėliau jų pačių išrinkta ir savo piliečiams gero norinti valdžia – Konservatorių konkrečiu atveju už norą grąžinti rublinius indėlius – nepelnytai gauna per galvą). Juk indėliai, kaip jau aptarėm – tai paprasčiausi pažadai. Taigi, ar galima komercinių bankelių gailėtis, kai jie a) patys savo noru išdalino paskolas, žinodami, kad jų neatgaus b) metų metus dirbo pelningai (pinigų masė nuolat augo – kitaip komerciniai (retail) bankai rezervinės bankininkystės sistemoje negali funkcionuoti). Ir dabar, kuomet jiems, kaip ir bet kokiam kitam verslui, padariusiam klaidų, reikia kelti bankroto bylą, prasideda išvedžiojimai ir gąsdinimai. Ir tai vyksta tuo metu, kai koks 70% bankų yra natūraliai tapę nebereikalingais. t.y. - egzistuojančios finansinės sistemos rėmuose nebėra techninių galimybių toliau skatinti ekonomiką ir reikia viską likviduoti ir pradėti nuo pradžių.