> Kaip toks tamstos balanso > susivedimas paaiškina nepadengtų komercinių indėlių atsiradimą šalies > teritorijoje neemituojant lito ir neįvežant valiutos? Laukiu kūrybiškų > išaiškinimų :) Tiesą sakant, jau atsibodo kiekvienam tas elementarias tiesas aiškinti. Jau buvo viltis, kad supratai. Apsirikau. Jonas turi litą, kurį paskolino Petrui, kuris jį paskolino Mykolui, kuris jį paskolino vėl Jonui. Ir taip 100 kartų. Bendra skolų ir paskolų (indėlių) suma prilygsta 100-ui litų, šioje rinkoje cirkuliuojant vieninteliam LB išleistam litui. Ar kad tai įvyktų LB reikėjo įvykdyti papildomų 99 litų emisiją? Tas pat ir su komerciniais bankais bei jų klientais - vienas klientas padeda indėlį į banką, kitam jį bankas paskolina, šis savo ruožtų tuos pinigus padeda į kitą ar tą patį banką, bankas naują indėlį vėl gali skolinti. Dar neaišku, kodėl indėlių suma tapo didesnė už į banką padėtų litų sumą? Tik šiuo atveju negalimas pinigų perskolinimas be galo, nes su kiekvienu paskolinimu komercinis bankas turi palikti nustatyto procento rezervą, taigi, n-tajam skolinimui pinigų nebelieka. > Užmiršot (netyčia?) paminėti, kad tame pačiame PRADINIO PADENGTO VALIUTA > INDĖLIO KELIONĖS cikle išduodamas kredito sutartį skolininkui (paimdamas > pažadų lapelį iš jo - tamstos terminologija) KARTU PARALELIAI bankas jam > išmoka to paties pasiskolinto pradinio užsienio valiuta dengto litinio > indėlio dalį, kurios jis neįpareigotas saugoti, ir kuris toliau sau > ramiai cirkuliuoja. t.y. vyksta to paties indėlio tolesnis perskolinimas > rinkoje. Todėl slėpimąsis po buhalterine sąvoka, esą skolos lapelių, > duodamų indėlininkams operacija yra tolygi tokių lapelių rinkimo > operacijai iš skolininkų, yra riboto (ligoto?) mąstymo požymis. > Nepergyvenkite, tokių ligonių (Dievinančių buhalterinius standartus) > pasaulyje - ne Jūs vienas. Na ir ką čia norėjai pasakyti? Atrodo, bandai suprasti, bet iki gali neišeina? Bankas renkasi pažadų lapelius iš skolininkų ir dalina indėlininkams. Tai yra "litų emisija"? Tokią "litų emisiją", beje, net rinkoje nesant nė vieno tikro lito, gali padaryti kiekviena kaimo bobutė, pilstuko butelį iškeisdama į vietinio pijokėlio pažadą atiduoti 10 litų po artimiausio uždarbio. > Maža to - reikia pridurti, kad Lietuvoje skolininkų pažadai bankams yra > svaresni už komercinių bankų pažadus indėlininkams. Nes bankui > bankrutavus iš skolininkų naujieji įsipareigojimų perėmėjai tikrai > išsiieškos pinigus, tuo tarpu indėlininkui su savo pažadais teks ilgai > laukti eilėje (kaip senais gerais laikais prie šlapios dešros). Ir apie > fizinio asmens bankrotą galite užmiršti. LTU bankai niekada neleis > tokios sau nenaudingos aferos. Jei žiūrėtum į realybę, pamatytum kiek kitokį vaizdą. Pradėjus drausti indėlius nė vienas indėlininkas savo pinigų neprarado. Tuo tarpu bankams nesusigrąžinti pinigų iš skolininko - kasdienybė. Jei nori ilgesnio periodo, tai JAV nuo pat FDIC įkūrimo po Didžiosios Depresijos nė vienas indėlininkas neprarado savo apdraustų indėlių, o bankai skolintus pinigus praranda dažnai.