Tavo samprotavimuose yra keletas netikslumų.


> Bendru
> atveju, šalies biudžetas dengdamas savo deficitą skolinasi iš valstybės
> banko, o šis išleidžia (atspausdina) naujus pinigus ir paskolina.
> Virtualiai, visi cirkuliuojantys pinigai yra iždo skola valstybės
> bankui.


Kaip jau žemiau rašei, normalios ekonomikos valstybės nesiskolina 
tiesiai iš savo centrinio banko. Jei centriniai bankai pinigų kiekį 
didintų vien pagal vyriausybės poreikius, toks CB iš esmės neturėtų 
savarankiškumo ir nevykdytų savarankiškos monetarinės politikos, grėstų 
didelis hiperinfliacijos pavojus (nes vyriausybei pinigų visada reikia, 
ir kuo daugiau).

Todėl normaliai vyriausybės skolinasi rinkoje ir nežino kas norės 
finansuoti jų skolą, o CB pinigų kiekį rinkoje didina ir mažina ne tik 
pirkdami savos šalies obligacijas, bet ir ir kitų  šalių obligacijas, 
kitus vertybinius popierius, kitų šalių valiutas ir tauriuosius metalus. 
Taigi, toli gražu ne visi cirkuliuojantys pinigai yra iždo skola bankui, 
tokie yra tik dalis pinigų, o kai kuriose valiutose tokių pinigų yra 
nulis procentų.

Jeigu JAV, Japonijos, D.Britanijos CB didele dalimi finansuoja savo 
šalių vyriausybių skolas, tai ECB iki pastarojo meto iš viso negalėjo 
pirkti eurozonos šalių obligacijų - pagal susitarimą eurozonos šalys 
turėjo balansuoti biudžetus ir neauginti savo šalių skolos. Tam tikri 
saugikliai šalies skolos dydžiui yra ir JAV - maksimalų šios šalies 
skolos dydį patvirtina kongresas, tos ribos vyriausybė peržengti negali.



> Bet skirtingose šalyse galioja skirtingos taisyklės, pvz. JAV
> vyriausybė negali skolintis tiesiai iš FRS, vietoj to jie parduoda
> vertybinius popierius visame pasaulyje. Jau po to, FRS veikia antrinėje
> rinkoje, supirkdamas iždo popierius už naujus dolerius ir taip
> palaikydamas balansą tarp šių obligacijų kainos ir infliacijos lygio.
> Beje, įdomus momentas, teoriškai visi JAV doleriai perėjo per biudžetą
> po 2 kartus - iš 14 trilijonų skolos, 7 yra įsiskolinimas rezervų bankui
> ir 7 tretiesiems asmenims.

> Ypatingas atvejis yra Lietuva. Dėl valiutų valdybos modelio, mes negalim
> leisti savo pinigų. Dėl to vyriausybė priversta skolintis iš užsienio
> subjektų, po to valiuta patenka į LB, ten keičiama į naujus litus,
> denominuojant eurus ir dolerius.


Lietuva nėra kažkoks ypatingas atvejis, o daugiau tradicinis.

Pirma, valiutų valdybos modelis galioja ir kai kuriose kitose valstybėse.

Antra, daugelyje šalių, vykdančių savarankišką monetarinę politiką, ypač 
mažesnėse, valiutos vertė irgi paremta pagrinde ne savo šalies 
obligacijomis, o užsienio valstybių valiutos rezervais. Tik kadangi 
valiuta padengta ne šimtu procentu, esant neigiamam prekybos balansui ir 
mažėjant rezervui, CB pradeda brangiau pardavinėti užsienio valiutą ir 
nacionalinės valiutos vertė krenta. Didėjant rezervui vyksta atvirkščias 
procesas. Aišku, kartas nuo karto CB specialiai įsikiša į valiutų rinką, 
siekdama numušti ar pakelti (jei turi pakankamai rezervų) savos valiutos 
kursą.

Trečia, dar neseniai daugelio valiutų rezervas buvo taurieji metalai 
(mūsų atveju analogas yra euras), tai irgi ribojo CB galimybes vykdyti 
laisvą monetarinę politiką, o vyriausybės skolindavosi praktiškai tik iš 
privačių finansuotojų ir kitų šalių.

Ketvirta dar iki 70-ųjų, kai žlugo Bretton-Woods'o susitarimas, doleris 
fiksuotu kursu buvo susietas su auksu, o kitos pagrindinės valiutos - 
beveik fiksuotu kursu susietos su doleriu, t.y. jų rezervas buvo 
doleris, kaip dabar lito atveju euras.



> Bet LB, aišku, nesaugo šių denominuotų
> pinigų rūsiuose, o paleidžia juos į apyvartą antriniu ciklu, padėdami
> kaip depozitus Šveicarijoje ar lošdami Graikijos obligacijomis. Na, LB
> bando pasidaryti šiek tiek nuosavos vertės. Taip gaunasi, kad eurai
> paskolinti Lietuvai mikliai pasidubliuoja čia litais ir grįžta atgal į
> erozoną kaip papildomas kreditinis resursas.


Dėl rezervų laikymo formos - tai normalu, kad jos laikomos 
obligacijomis, o ne sąskaitomis ar grynaisiais - taip bent iš dalies 
apsisaugoma nuo infliacijos - iš gaunamų procentų ne tik finansuojama LB 
veikla, bet ir pildomas rezervas, dalį to uždarbio kasmet savo sprendimu 
seimas perduoda vyriausybei. Beje, jei pasidomėtum rezervo struktūra, 
tai pamatytum, kad LB jokiomis Graikijos obligacijomis nelošia, visas 
rezervas - aukšto patikimumo obligacijos ir kažkiek aukso.


Dėl skolintų pinigų ištekėjimo, tai čia ne LB, o šalies ekonomikos ir 
vyriausybės problema. Jei vyriausybė surinktų iš mokesčių tiek kiek 
išleidžia, jai nereikėtų skolintis. Dabar gi papildomai gauti pinigai 
per vyriausybę atitenka šalies piliečiams (ar iš iš karto sumokama už 
užsienietišką produkciją ir paslaugas), o tie juos išleidžia 
užsienietiškoms prekėms ir paslaugoms. Tas pats yra ir su visa gaunama 
parama. Jei papildomų pinigų iš užsienio negautumėme, negalėtume iš 
užsienio pirkti daugiau nei jam parduodame. Tuomet prekybos balansą 
veiktų tik privačios investicijos ir privatus skolinimasis - bet tai jau 
ne valdžios rūpestis, nes tuo skolų atsiėmimas (o iš esmės prekybos 
subalansavimas + jos perteklius (palūkanos)) būtų privačių užsienio 
investuotojų ar skolintojų reikalas.