Reabilitavaisi mano akyse, ačiū. Ir už tai, ir už straipsnį. Remigijus On 2011.10.21 00:49, abc wrote: > On 10/19/2011 8:59 AM, RaR wrote: > >> Vėl tas pats mitas. > > Tikrinu forumiečių žinias, galima taip pavadinti :). Gerai kad skaitot. > Na, čia toks primityvus aiškinimas, skaičiai išgalvoti. Bet trumpa esmė > – kad bankų akcininkams nebūtina susirinkti visų paskolų, kad išeiti į > pliusą. > > > Na kaip gi tas bankas gali tą patį indėlį paskolinti > > 10 kartų? > > Praleidau esminį žodį – PRADINĮ PADENGTĄ VALIUTINĮ INDĖLĮ. O vyksta > paprastai. Kai įvedė litą jis buvo 100% padengtas užsienio rezervais. Po > 20ies metų pasižiūrime į LB ataskaitą ir matome, kad komerciniuose > bankuose indėlių jau 40 milijardų, nors užsienio atsargų yra tik už > 7milijardų LTL. Tai kaip gi čia taip atsitiko, jeigu valiutos į šalį > nebuvo įvežta, o lito negalima emituoti be užsienio rezervo, a? Negi > ponas Šarkinas laikė LB stakles pasiskolinęs namuos kurį laiką? Iš kokių > pinigų išaugo indėliai? Atsakau – iš pradinių 100% padengtų litų. :) > Indėliai – tai ne litai. Tą žino tiek Šarkinas, tiek RaR. Tai tik bankų > skolos popieriai, arba pažadai, negarantuojami Lietuvos Banko. Tokių > pažadų aš Jums, gerb. skaitovai, galiu aibes prirašyti. > > Realiai bankinei šalies sistemai užtenka, kad vienas skolininkas > grąžintų savo skolą, kad ta skola galima būtų padengti likusių jo ciklo > dalyvių skolas ir indėlius (tame pačiame banke, ar skirtingų šalies > bankų grupėje - ne taip svarbu, jie vistiek turi tendenciją > konsoliduotis laikui bėgant). Su sąlyga, kad atgautas indėlis > neiškeliaus už šalies ribų. Ir jie neiškeliauja (o jei iškeliauja yra > kompensuojami su kaupu), nes normaliomis ūkio sąlygomis daugėja realaus > turto=auga bendroji pinigų masė, ateina FDI iš užsienio ir bankams nėra > ko bijoti. Tikimybė kad juos užplūs visi indėlininkai tokiu laiku – > mikroskopinė. Ir kuo ilgiau vyksta ūkio klestėjimas, tuo daugiau paskolų > bankams pilnai išmokama su palūkanomis. Šiame etape bankai negali > nukentėti – veiklos palaikymui jiems užtenka susirinkti tik dalį > paskolų. Paskolų nemažėja, o atvirkščiai – bankai sėkmingai pučia > bendrąją pinigų masę. > > Čia kažkuriuo momentu (nualinus ūkį) pradeda veikti kitas dėsnis: tampa > svarbu, kiek bankas sąlyginai trumpu laikotarpiu sugebės atsiimti turto > iš skolininkų, kad padengtų savo įsipareigojimus indėlininkams. Štai čia > jau bankams tampa problema, kaip išvengti nuostolio. Atrodytų teoriškai. > Bet praktiškai yra taip, kad nėra banko, kuris būtų savo noru nustojęs > veikti. Susirinktų visus išdalintus/iškolintus pažadus ir savo noru > pilnai atsiskaitytų su kreditoriais. Tiesiog tokių pvz nėra. Kaip ir su > visais kitais šios dienos verslais. Bankai visuomet būna priversti > stabdyti veiklą (išskyrus saujelę too big to fail) ir finale > bankrutuoja. O ir kam jiems savo noru stabdyti veiklą, jeigu pamatę > nuostolį jie vėlgi, kaip ir bet koks verslininkas, iki paskutinio > momento tikisi refinansuoti savo skolas ir sulaukti geresnių laikų, o > jei ne - jų įsipareigojimus tuoj suskubs garantuoti valstybė (o > pagrindiniai akcininkai prieš kipišą būtinai parduos akcijas ar atsiims > kokį indėlį kaip savo laiku padarė draugas Šleževičius). > > Šiais ar praeitais metais JAV netgi pakeistos bankų apskaitos taisyklės > specialiai tam, kad jie savo balansų knygose rodytų mažiau nuostolio. > Lehman ex-vadovas toliau sau dirba kitoje vietoje. Tai kam taip baisiai > bankuose turėtų rūpėti tie indėlininkai? Ypač šiais laikais, kuomet > daugumos bankų retail operacijų skolos yra dengiamos iš investment > operacijų, ir bankai smagiai gyvuoja, o jų akcijos netgi kyla biržose > FED pamažu monetizuojant JAV skolą? Kur kas svarbiau pasipelnyti (kol > dar galima). Kalbant dar tiksliau - tokio supratimo, kaip viso banko > bankrotas, realiai net nėra. Pati likvidacijos procedūra stambiems > tarptautiniams bankams trunka dešimtmečius. Jų sustojęs verslas > likvidacijos metu paprastai būna išparduodamas dalimis (kiekvienas jų > turi kažkokio vertingo turto). Tie, kas nusiperka jų senus > įsipareigojimus – o tokie būtinai mato, kad galės ištraukti pelno – iš > tiesų stengiasi perkrauti tokius įsipareigojimus ant tų pačių > probleminių bankų skolininkų pečių (griežtėjančios paskolų sąlygos) ir > gyvenimas tęsiasi. Bet pačiais beviltiškiausiais atvejais, neatradus > pirkėjų tokiems įsipareigojimams, visi bankų nuostoliai nugula ant > mokesčių mokėtojų pečių. Ir čia ne vien šio dešimtmečio fenomenas. > > Man įdomu tai, kad šio forumo skolininkai drebėdami stengiasi sąžiningai > įštesėti pažadus ir neapgauti bankų, nesusimąstydami, kad bankai savo > pažadų išpildymu nesirūpina. Kodėl taip sakau? Abiejose verslo cikluose > jie realiai nerizikuoja. Kaip jau sakiau, blogiausia, kas gali nutikti > beviltiškiausiais atvejais galutiniam variante - įsipareigojimų > perkėlimas ant tų pačių mokesčių mokėtojų (rublinių indėlių atvejis, > dabartinių indėlių draudimas, ir pan.) ir prasideda žaidimai: tokios > įstaigos likvidacijos atveju kreditoriai surikiuojami eilėje pagal savo > reitingą (pirmumo teisę) ir ilgais metais maitinami pažadais apie > nuosavybės atgavimą (už ką vėliau jų pačių išrinkta ir savo piliečiams > gero norinti valdžia – Konservatorių konkrečiu atveju už norą grąžinti > rublinius indėlius – nepelnytai gauna per galvą). Juk indėliai, kaip jau > aptarėm – tai paprasčiausi pažadai. > > Taigi, ar galima komercinių bankelių gailėtis, kai jie a) patys savo > noru išdalino paskolas, žinodami, kad jų neatgaus b) metų metus dirbo > pelningai (pinigų masė nuolat augo – kitaip komerciniai (retail) bankai > rezervinės bankininkystės sistemoje negali funkcionuoti). Ir dabar, > kuomet jiems, kaip ir bet kokiam kitam verslui, padariusiam klaidų, > reikia kelti bankroto bylą, prasideda išvedžiojimai ir gąsdinimai. Ir > tai vyksta tuo metu, kai koks 70% bankų yra natūraliai tapę > nebereikalingais. t.y. - egzistuojančios finansinės sistemos rėmuose > nebėra techninių galimybių toliau skatinti ekonomiką ir reikia viską > likviduoti ir pradėti nuo pradžių.