RaR rašė:
>
>>> Bet dėl kompensacijos... Kadangi, kaip jau rašiau, netgi draudimą
>>> kopijuoti asmeninėms reikmėms visiškai efektyviai kontroliuojant
>>> absoliuti dauguma įsigijusiųjų vieną kopija nepirktų papildomų, tai
>>> įstatymiškai leidus kopijuoti asmeninėms reikmėms autoriai nuostolių
>>> nepatiria, vadinasi dėl to ir kompensuoti nėra ką.
>>
>> Autoriai nepatirtų *žalos* tik tada, jei nebūtų pažeidžiama/ribojama jų
>> išimtinė teisė leisti kopijuoti arba ne.
>> Teisiškai leidus kopijuoti _apribojama_ pripažįstama išimtinė autorių
>> teisė ir už šį apribojimą jiems turi būti (ir yra) kompensuojama.
>
>
> Na, maximos savininkai negali visiškai apsisaugoti nuo vagių. Tai gal
> pro pirštus žiūrėti į smulkias vagystes, o valstybei rinkti maisto ir
> kitų prekių mokestį, ir iš jo kompensuoti prekybos tinklams priklausomai
> nuo jų mažmeninės apyvartos? Tuo labiau, kad parduotuvių patiriamas
> nuostolis labai realus, o ne numanomas?

Apie tokį mokestį (kompensavimą) ir būtų reali kalba, jei valstybė 
teisiškai leistų šiek tiek „pasivogti“. Na, maždaug — perki vieną 
bandelę, o dar vieną gali nemokamai pasiimti (prekybos centras privalo 
neprieštarauti) savo asmeniniam suvalgymui. Ir kartu Konstitucijoje ir 
kt. teisės aktuose mirga marga „nuosavybė neliečiama“...


> Gi šiuo metu parduotuvių savininkai lėšas, skirtas apsaugai nuo vagysčių
> ir nuostolius dėl jų kompensuoja brangindami parduodamą produkciją. Iš
> valstybės nereikalauja nei pilnos apsaugos nuo vagysčių, nei
> kompensacijų dėl jų. Kodėl negalėtų analogiškai rinkos sąlygomis veikti
> ir visa ta autorinė pramonė?

Analogiškai vyksta ir IN atveju (investuojama ir į apsaugas, platinimo 
strategijas saugantis kopijavimo), o nuostoliai/kaštai kompensuojami 
atitinkamai branginant produkciją. Bet tai galioja tik nuostoliams dėl 
vagysčių, o ne nuosavybės teisių apribojimams, kuriuos įveda pačios 
valstybės, kartu pripažindamos ir gindamos tas nuosavybės teises.


> Na, čia aš nesutinku, argumentus jau pateikiau. Ginklų negalima lyginti
> su kopijavimo priemonėmis. Juk tavo paminėtos beisbolo lazdos, kaip ir
> virtuviniai peiliai, buitiniai kirviai ir pan. neapmokestinami kažkokiu
> smurto mokesčiu.

Tai buvo gal ir ne visai vykęs pavyzdys, tolima analogija, kad įstatymas 
taikomas, kai/kur kyla problema. Įvairūs apribojimai taikomi/galioja net 
jei pažeidimas nėra daromas, o tik gali būti daromas.

>> Ne nuostolių. Pretenzijos į nuostolių kompensavimą (dėl neteisėtos
>> komercinės veiklos, platinimo ir pan.) yra visiškai atskiras dalykas.
>> Minėta kompensacija taikoma dėl autorių teisių apribojimo informacinės
>> visuomenės labui, leidžiant asmeninį atgaminimą.
>
>
> Tai kam tas kompensavimas jei nėra nuostolių? Jeigu žala ne materialinė,
> tai ir kompensacija turėtų būti ne materialinė.

Žalą autorių teisėms daro valstybės išimtis (teisėta) leisti asmeninį 
atgaminimą.
Ir už tai, pagal jau minėtą direktyvą, turi būti kompensuojama. 
Kompensavimas, savo ruožtu, susijęs su tų kūrinių panaudojimu (asmeniniu 
atgaminimu be autoriaus žinios ir sutikimo, jam už tai nesumokant) ir 
visiškai logiškai yra materialus ir turi būti susietas su to atgaminimo 
mastais.
Nuostoliai yra kitas dalykas, nes jie susidaro dėl _neteisėto_ kūrinių 
įsigijimo, panaudojimo.


> Aš ne apie tai, ar vagis įstatymą pažeidė ar ne, ir kokią sumą galima
> išsireikalauti iš vagies. Aš apie tai, kad autorinių teisų savininkai
> supras, o galbūt ir supranta, kad dėl nekomercinio savo produktų
> platinimo realiai jie žymių nuostolių nepatiria. Bet jei galima gauti

Kas nekomerciškai platina ir ar tai yra teisėta?

> įstatymų, trimituojant apie tariamus didžiulius nuostolius?

Apie tikruosius ir didžiulius piratavimo nuostolius autoriai trimituoja
tikrai ne veltui. Tik tai nesusiję su šiuo tuščiųjų laikmenų mokesčiu.