> Aš svarstau paprastai. Materialaus daikto vagystės faktas, > nepriklausomai nuo tolimesnės jo paklausos lemia konkrečius nuostolius > jau tik tai vagystei įvykus. Ir kol kas man dar niekas neįrodė, kad > lygiai tas pats negalioja ir IN atveju. IN atveju atsimušinėjama > argumentu, kad ne kiekviena nelegali/pavogta kopija — nenupirkta kopija, > tačiau tas pats juk galioja ir bandelėms. > Jei iš 100 pavagiama 10 bandelių, tai pardavėjui padidinus jų apsaugą > taip, kad jų nebūtų įmanoma pavogti, visiškai nereiškia, kad tas 10 > bandelių nupirks, tačiau tai niekaip nebepakeičia/nebeįtakoja jau > įvykusių jų vagystės faktų ir dėl to atsiradusių nuostolių. Analogiškai > galima pasakyti, kad iš tikrųjų tų dešimties pavogtų bandelių nuostoliai > tėra tik jų savikaina, tačiau už jas juk pagrįstai reikalaujama > kompensuoti (pareiškiamos pretenzijos) jų pardavimo/rinkos kainą. Taip > pat bandelių pardavėjas visiškai pagrįstai gali pareikšti kad jo > patiriami nuostoliai yra 10% vagysčių (ar 1000 bandelių per metus) ir > teikti ieškinį, jei išsiaiškintų, kas tas vagystes vykdė. > Pasikeitus situacijai tas vagysčių procentas gali pakisti, tačiau tai > nesusiję su jau įvykusiomis vagystėmis ir jau patirtais nuostoliais. > Ribiniu atveju pardavėjas nepatirs nuostolių dėl vagysčių tik tada, kai > tų vagysčių nebebus. Lygiai taip pat, kaip ir IN vagysčių atveju. > > Teorinis (turbūt ir praktinis) skirtumas tarp bandelių ir IN atsiranda > tik tada, kai IN atveju pardavimo pajamomis jau yra kompensuota sukūrimo > savikaina ir tolimesnės vagystės, nepriklausomai nuo vagysčių apimties, > gali tik nebedidinti pelno (bet jau nebeatneš nuostolių, nors vagysčių > tai niekaip nereabilituoja; kiekviena jų iš tikrųjų savo esme vis tiek > yra teisėtai priklausančių pajamų praradimas, net jei jis fiziškai > nereiškia nuostolio, o tik mažesnį pelną), o bandelių atveju paskesnės > vagystės gali sąlygoti ir didinti nuostolį. Na tai čia ir yra esminis skirtumas tarp IN kopijavimo ir materialių daiktų vagysčių. Jeigu pasidaryta kopija nesinaudoji, neperklausai neperžiūri - turbūt analogija kad bulkutė vis tiek pavogta, nors ir nesuvalgyta? O jeigu nusikopijavai, nesinaudojai ir ištrynei - reiškia pavogtą bulkutę vėl padėjai į lentyną, vagystės fakto nėra? Bet jeigu nusikopijavai, pasinaudojai ir ištrynei - reiškia bulkutę pavogei, suvalgei, bet paskui ją visiškai sveiką grąžinai į lentyną? IN kopijavimas, kaip ir kiekvienas kopijavimas yra ne vagystė, ir nereikia vartoti netinkamų terminų. Vagystė - kai savininkas be abipusio susitarimo netenka daikto ir jis atsiduria pas vagį. Taigi, Levy's džinsų ar kompaktinio disko pasisavinimas yra vagystė. Tuo tarpu disko turinio nusikopijavimas ar džinsų, identiškų Levy's pasisiuvimas yra ne vagystė, nes savo sukurtą produktą savininkas tebeturi. Jei vagystės atveju nuostolį galima iš karto įvertinti, gali skirtis tik to įverčio reikšmė, tai neteisėto kopijavimo atveju reikia įrodyti, kad dėl tokio veiksmo savininkas negaus kažkokio potencialaus pelno - tiesioginio nuostolio jis nepatyrė. >> Šiuo atveju kažkieno gaunama nauda visiškai nereiškia nuostolių softo >> gamintojams, kaip ir su visa informaciją - perduodamas ją kitam, iš >> savęs jos neištrini. Kažkodėl kai samprotauja apie vogimą, informacijos >> kūrėjai savo visiškai prilygina materialios produkcijos gamintojams, bet >> kai kalba apie kopijavimo lengvumą, tada pabrėžia savo išskirtinumą. > > Analogiškai: > Vagies gaunama nauda iš bandelių visiškai tikėtinai nereiškia nuostolio > tų bandelių pardavėjui (gal tik labai nežymiai sumažėjusį pelną). Ne, tai reiškia ir tiesioginius nuostolius. Galų gale jei bulkutės neparduosi, gali ją pats suvalgyti ar sušerti kiaulėms. IN papildomos kopijos pasidarymas jos iš tavęs neatima, tu pats beveik be išlaidų gali pasidaryti daugybę kopijų, bet jų niekam nepanaudosi. >> Ir kas čia man turėjo įrodyti tokio mokesčio reikalingumą? Tiesą sakant, >> man bent 90 proc. EC vadovybės sprendimų ir visokių fondų atrodo >> nereikalingi ir net žalingi. > > Kvestionuoti reikalingumą yra natūralu, tačiau naivu būtų manyti, kad > kompensacijos užgimė, stumiamos ir argumentuojamos tik vienos verslo > šakos lobizmo (čia jau nesusilaikysiu — žydomasoninio) pastangomis. > Ypač tiek daug skirtingų valstybių (ir ne ES) Yra daug lobistinių ir visokių protekcionistinių įstatymų, kurie priimti daugelyje šalių. Tai nereiškia, kad jų neprastūmė tų šalių suinteresuoti asmenys. Apie žydo-masonus nekalbėsiu, bet galvoti kad skirtingos visuomeninės, profesinės ir verslo grupės nepramušinėja sau palankių įstatymų, būtų tiesiog kvaila. Juk tai neatsiejama nuo demokratinės visuomenės. Suinteresuotos grupės po to ir prilygina kopijavimą vagystėms, nors tai nėra tapatu. >> visur kitur. Bet, aišku, jeigu pavyksta paveikti valdžią, kodėl gi >> nepasiėmus mokesčių mokėtojų pinigėlių? > > Pasikartosiu — pati pramogų (audiovizualinė, nes kompensacijos nubyra iš > esmės jai) industrija per lobizmą vargiai galėtų prasimušti į > tiek/daugumos valstybių įstatymus ir užsitikrinti ten išskirtines sąlygas. Kodėl vargiai. Praktiškai visus įstatymus kažkas "pramuša" (inicijuoja, vykdo propagandą, kreipiasi į politikus, galiausiai siūlo ir savo projektus). Labiau organizuota, skaitlingesnė, įtakingesnė grupė paprastai pramuša sau palankesnį variantą. > Galima būtų sutikti. Jau ir dabar produkcija yra tikrai brangesnė, nei > galėtų būti (nes kompensuojamos vagystės) ir tai dar vienas argumentas > apie prielaidas pigti produkcijai, jei nebūtų vagiama. Tačiau dėl tos > pabrangusios produkcijos, juk iš esmės kentėtų sąžiningi vartotojai, o > privati gynyba (jos efektyvumas) iš esmės atsiremia į įstatymus, kurie > dabar turbūt per švelnūs (palyginus BK paprastąją nedidelės vertės turto > vagystę ir nedidelės vertės IN vagystę) ir lobizmą įteisinti griežtesnę > kontrolę ir efektyvesnės apsaugos, kompensacijų (;-)) mechanizmus. > Taigi, užburtas ratas. Na tai visose šakose taip - už bendrą valstybės teisėtvarką sumoka visi piliečiai, o už kažkokią papildomą apsaugą - tos prekės ar paslaugos pirkėjai. Maximos pirkėjai sumoka už jos prekių apsaugą, banko klientai - už banko apsaugą ir visokius inkasatorius ir t.t. Dėl įstatymų - aš nieko prieš, jei jie adekvatūs. Bet IN kopijavimo visiškai prilyginti materialiojo turto vagystei negalima, nes tai netapatūs dalykai. Tai sutapatinus iškiltų daugybė nesusipratimų ne tik skaitmeninės produkcijos srityje. >> Na tai gal galima tą smurtą ir ekonominius nusikaltimus sumažinti iki >> minimumo įvedus totalią visko kontrolę. Bet viso šito kaštai ir >> asmeninių laisvių suvaržymas tikriausiai pablogintų mūsų gyvenimo kokybę >> daug labiau nei kelių procentų tikimybė tapti smurto ar ekonominio >> nusikaltimo auka. > > Piratavimo lygis (vidurkis) turbūt sukasi apie keliasdešimt procentų... Taip, bet kaip jau samprotavau, dėl to autoriai netenka gal kelių procentų pelno. Jeigu kokiame Bangladeše naudojama ~10 mln. nelegalių Windows kopijų, visiškai nereiškia, kad pilnai išnaikinus piratavimą jų bus parduota tie 10 mln. Galbūt, netgi sumažės parduodamų kopijų skaičius, nes šalis masiškai pereis prie alternatyvios OS. Be to potencialaus pelno netenka IN produkcijos kūrėjai. Kiek dėl to netenka visuomenė dar reikia įvertinti ir sulyginti su tos kovos kaštais visuomenei. >> Jau ne kartą samprotavau, kad tie skaičiai idiotiškai skaičiuojami ir >> išpūsti. Be to jei nuostolius patiria kūrėjai - tegu jie ir skiria lėšas >> tai kovai - jei priemonės kainuos mažiau nei patiriami nuostoliai, jų >> pelnas padidės. > > Nemanau, kad tokios studijos neįvertina konversijos efekto. Blogiausiu > atveju gali padalinti iš dviejų ar pi ir veikiausiai tikrai neprašausi. Aš manau atvirkščiai. Bent jau kalbant apie programinę įrangą, tai šiuo metu daugelyje masinio naudojimo sričių sparčiai populiarėja nemokama ir net atvirojo kodo įranga, tiesiog išstumia iš rinkos mokamą. Ir tokią įrangą tiekia ne tik kažkokie pavieniai keistuoliai ar jų bendruomenės, o stambios, smarkiai besiplečiančios kompanijos. O griežtesnė kova su piratavimu tą procesą dar pagreitintų. O specializuotos, siauresnę rinką turinčios PI atveju piratavimo lygis nėra didelis. Kalbant apie audio-vizualinę produkciją, tai didžiausią triukšmą dėl kopijavimo visada kėlė ir kelia visokios įrašų kompanijos. Bet jų didžiausia grėsmė visada buvo ne žnonių nesąžiningumas, o besikeičiančios technologijos. Galiausiai įvyks tai, kas neišvengiama - anksčiau ar vėliau nunyks tie įrašai optinėse laikmenose, o gal ir iš viso įrašai fizinėse laikmenose. >> Dabar palyginkime su žemdirbiais. Kiekvieną sezoną jų pasėlius užpuola >> kažkokie kenkėjai. Tai ką - jie šaukia kad valdžia kompensuotų jų >> nuostolius (tiesą sakant Lietuvoje ir ES taip ir yra) - normalioje >> rinkos ekonomikoje jie patys su tais kenkėjais kovoja ir išlaidos tai >> kovai atsispindi jų produkcijos kainoje. > > Gamta ar bene force majeure. Dar pridėkim maisto išskirtinumą (būtinybę) > ir klijuojasi jau kiek kitoks paveikslas. Kenkėjų sunaikinamas derliaus procentas yra lygiai tokia pati neišvengiamybė kaip didesnis ar mažesnis piratavimo lygis, nelaimingų atsitikimų skaičius ir pan. >> Reikalavimai yra realūs ir nerealūs. Kaip pats supranti, išnaikinti >> skaitmeninės produkcijos kopijavimą, ypač asmeninėms reikmėms yra >> visiškai nerealu. Jeigu autoriai sugalvoja kaip elegantiškai, be > > Todėl ir gimsta kompensavimo mechanizmai. Kaip jau rašiau, dar reikia įrodyti kad yra ką kompensuoti. Esant precedentui drabužių gamintojai pareikalaus mokesčio nuo medžiagų, siūlų ir siuvimo mašinų, nes jas turėdami žmonės namuose gali pasisiūti garsių prekės ženklų modelių kopijas. Tas pats beveik visose srityse. Kodėl skaitmeninės produkcijos gamintojai čia turėtų būti išskirtiniai? >> Apskritai, ta intelektinės nuosavybės apsauga ir vogimo samprata gana >> nauja žmonijai, keičiantis technologijoms ji sparčiai keičiasi, todėl >> dažnai iškyla klausimai ne tik kaip ginti, bet ar iš viso reikia kažką >> ginti. > > Manau ir esu įsitikinęs, kad reikia. Nuo fiziologijos nepabėgsime, bet > kol turime pakankamai maisto (kurio kiekį ir kokybę, beje, kuria ta pati > IN), tai visuomenės/civilizacijos progresą sąlygoja intelektinis, > kūrybinis darbas. Reikia jį adekvačiai puoselėti ir saugoti. Dėl to, kad apskritai reikia ginti, tam, kad privatus verslas galėtų investuoti į tyrimus - palaikau. Bet tam pagrinde tarnauja patentų sistema, nors ir netobula, kuri atskleidžia išradimus visiems, leidžia jais naudotis, tik nustatytą laiką (~20 metų) neleidžia iš jų pelnytis. Su visokiomis copyright teisėmis, galiojančiomis iki 50 metų po autoriaus mirties ir kompensacijomis už tariamai negautą pelną man kyla kiek daugiau abejonių. >> Na tai sugalvok priimtinus būdus, kuriais galima sukurti tokią aplinką >> ir niekas per daug neprieštaraus. O dėl tų nuostolių, tai autoriai prašo > > ACTA, pavyzdžiui... ;-) Gal radęs laiko ją įdėmiau panagrinėsiu, dabar negaliu tinkamai įvertinti.