>> Ne tai, ne analogija. Parduotuvių nuostolis būtų realus, nes vagis >> pasiima prekę, o ne pasidaro ją pagal parduodamą iš savo žaliavų, >> naudodamas savo įrangą. > > Galiu pacituoti jau anksčiau pateiktą pavyzdį: > 100 bandelių ir 100 programų. Bandelių sąnaudos kompensuojamos pardavus > 30 bandelių. Programos sukūrimo sąnaudos kompensuojamos pardavus 30 > programos kopijų. > Dingo (nupirkta ar pavogta) 100 vnt. bandelių ir realizuota (legaliai > parduota ar nelegaliai nukopijuota) 100 programos kopijų. > 1 bandelės kaina lygi vienos programos kopijos kainai, o visų bandelių > savikaina lygi programos sukūrimo sąnaudoms/savikainai. > > Iš visų (100 vnt.) pavagiama x bandelių ar programos kopijų. > x = 10 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 20 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 30 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 40 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 50 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 60 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; > x = 70 — pelno abiem atvejais nebėra; > x = 80 — patiriamas toks pats nuostolis: bandelių atveju (pk - s) * 10, > o programų atveju — (pk - s) * 10; kur s — vnt. sąnaudos/savikaina, pk — > vnt. pardavimo kaina; > x = 90 — patiriamas toks pats nuostolis: bandelių atveju (pk - s) * 20, > o programų atveju — (pk - s) * 20; kur s — vnt. sąnaudos/savikaina, pk — > vnt. pardavimo kaina; > x = 100 — abiem atvejais patiriamas šimtaprocentinis nuostolis, kuris > lygus visų bandelių sąnaudoms/savikainai arba programos sukūrimo > sąnaudoms/savikainai. O pastarosios, žinia, pagal sąlygą — lygios. Imant tą šimtą planuojamų parduoti bandelių ar programų kopijų, tavo skaičiavimus galima aprobuoti. Bet pakalbėkime apie antrąjį šimtą programos ir bandelių kopijų. Bandelių kepėjas jų neiškepė, nes ir iš pirmos partijos liko dešimt bandelių. Programų pardavėjas DVD neiškepė, jei platina kitais būdais to jam ir nereikia daryti, bet jis irgi pardavė tik 90 programos kopijų. Abu verslininkai žino, kad reali jų produkcijos paklausa esant norimai kainai - 90 kopijų. Ir staiga programos kūrėjas pamato, kad nelegaliai išplatinta dar 100 programos kopijų, todėl skuba pareikšti kad patyrė 100 kopijų X vienos kopijos kaina nuostolį. Bandelių kepėjas irgi gali atlikti eksperimentą - iškepti antrą šimtą bandelių ir jas dalinti nemokamai. Tikriausiai, pavyktų išdalinti? Tai ar tas bandelių kepėjas turi pagrindą pareikšti, kad kiekvieną kartą parduodamas 90 bandelių jis patiria nuostolį dėl dar 100 neparduotų bandelių, nes tikrai tiek yra potencialių papildomų jo produkcijos vartotojų. Ir kodėl didesnį pagrindą dėl tokių "nuostolių" turi teisę pareikšti softo gamintojas? Šiuo atveju kažkieno gaunama nauda visiškai nereiškia nuostolių softo gamintojams, kaip ir su visa informaciją - perduodamas ją kitam, iš savęs jos neištrini. Kažkodėl kai samprotauja apie vogimą, informacijos kūrėjai savo visiškai prilygina materialios produkcijos gamintojams, bet kai kalba apie kopijavimo lengvumą, tada pabrėžia savo išskirtinumą. Dar kartą pareiškiu, kad aš esu už autorinių teisių apsaugą, tačiau tos softo kūrėjų ir kitų autorių pateikiamos "nuostolių" sumos yra visiškai nerealios, apskaičiuotos darant idiotiškas interpoliacijas. O kai išpūti problemą, tai ir priemonių gali reikalauti išpūstų, neadekvačių problemai. > Ta „verslo šaka“ yra pamatinė, ant kurios sėdi visuomenės progresas, o > ne viena konkreti, tam tikra verslo šaka. Jau minėjau, kad IN kuria aibė > profesijų ir jų nuosavybės teisinė apsauga yra ne mažiau aktuali, o > visko tapatinti su su pramogų industrija (tam tikra verslo šaka) tikrai > nereikia. > Bet čia jau labiau apie ACTA. Nors žemiau pateikiau OECD parengtą > studiją apie klastočių ir piratavimo ekonominį efektą/poveikį ir > tendencijas. Tai dar kartą pareiškiu, kad nesu prieš intelektinės nuosavybės teisių apsaugą. Tik dažniausiai nematau kuo audio-video ir programinė produkcija iš esmės skiriasi nuo kitų intelektinės nuosavybės rūšių, ji pilnai įsipaišo į galiojančią copyright'ų ir patentų sistemą. >> Tai ir sakau - ar iš viso tikslingas tas mokestis - bangų sukelia daug, >> o realios naudos kažkam - jokios. > > Matomai tikslingas (vien jau kompensavimo prasme). Va čia ta minėtoji ES > IN apsaugos strategija (apie mokesčio panaikinimą ar atsisakymą ten > nekalbama): > http://ec.europa.eu/internal_market/copyright/docs/ipr_strategy/COM_2011_287_en.pdf > > > Jei kiek įdomu, tai gali pavartyti (nedidelė); keletas pastraipėlių: > > „Copyright-based creative industries (comprising software and database > production, book and newspaper publishing, music and film) > contribute 3.3% to the EU GDP (2006)“ > > „The proper functioning of the internal market also requires > conciliation of private copying levies with the free movements of goods > to enable the smooth cross-border trade in goods that are subject to > private copying levies.24 Efforts will be redoubled to kick-start a > stakeholder agreement built on the achievements of a draft Memorandum of > Understanding (MoU) brokered by the Commission in 2009. A high level > independent mediator will be appointed in 2011 and tasked with exploring > possible approaches with a view to harmonising the > methodology used to impose levies, improve the administration of levies, > specifically the type of equipment that is subject to levies, the > setting of tariff rates, and the inter-operability of the > various national systems in light of the cross-border effects that a > disparate levy system has on the internal market. A concerted effort on > all sides to resolve outstanding issues should lay the ground for > comprehensive legislative action at EU level by 2012.“ Ir kas čia man turėjo įrodyti tokio mokesčio reikalingumą? Tiesą sakant, man bent 90 proc. EC vadovybės sprendimų ir visokių fondų atrodo nereikalingi ir net žalingi. >> Na tai gerai - tegu sukuria tą hipotetinę apsaugą ar kaip kitaip iš >> vartotojų pasiima tuos pinigus už asmenines kopijas. O kadangi to >> padaryti nemoka, valdžios pagalba nori pasiimti pinigus, kurių uždirbti >> nesugeba. Iš viso nesvarbu kiek tu sukūrei produkto, svarbu kiek jo >> parduodi. Jeigu tu nesugebi parduoti produkto ir jį dovanoji, visiškai >> nereiškia, kad tau už išdalintus turi kažkas kompensuoti. > > Tą hipotetinę apsaugą kurs valdžia. > Va taip „kitaip“ ir pasiima tuos pinigus. Kaip ir kitais mokesčiais > (nors šiuo atveju tai yra tik kompensacija ir man ji atrodo ganėtinai > pagrįsta). O man neatrodo pagrįsta, nes neįžvelgiu jokių nuostolių, kuriuos reikėtų kompensuoti. O jeigu nuostolius kažkas vis tik sukelia, tai reikia juos išieškoti iš kaltininkų, jei tokių nerandama - ką gi, kiekvienas verslas turi kažkokių nuostolių, bet niekas jiems jų nekompensuoja. Bet kuriuo atveju visiems tos srities verslo subjektams sąlygos yra vienodos, ir jei veiklos kaštų nepadengia produkcijos kiekis už esamą kainą, didini produkcijos kainą, o kiek ją gali didinti - apsprendžia konkurencija rinkoje. Čia galioja elementarūs verslo dėsniai, kaip ir visur kitur. Bet, aišku, jeigu pavyksta paveikti valdžią, kodėl gi nepasiėmus mokesčių mokėtojų pinigėlių? >> O šiuo atveju produktą sukūrei tik vieną kartą. Jo pardavimas - tai jau >> visai kita verslo dalis. Verslo sėkmė ir priklauso nuo to, kiek produkto >> kopijų galėsi parduoti. Jei manai, kad pardavei mažiau produkto kopijų >> nei galėjai, kaltink save, o ne reikalauk kompensacijos iš valstybės. > > Jei iš tavęs būtų pavagiama vien jau koks trečdalis tavo prekių, tai > galiausiai savo verslą iškraustytum ten, kur tiek nevagiama. Iki to kur > kas stipriau reikalaudamas ir spausdamas valdžią/valstybę dėl savo > teisių apsaugos. Apie tą trečdalį jau samprotavau postringaudamas apie bandeles. O šiaip jau pelnas autoriams, o išlaidos - valstybei? O valstybei juk tuos pinigus turi kažkas kitas sumesti. Manau, teisinga būtų taip. Jeigu autoriams neužtenka įprastos policijos, mokesčių inspekcijos ir pan. veiklos, už kurią sumokame visi proporcingai, o reikia kažkokios papildomos, kuri kainuoja, tegu jų parduodamai produkcijai (muzikai, filmams, programinei įrangai) uždeda papildomą mokestį ir iš jo finansuoja tą papildomą teisių gynimo veiklą. Kitaip gali būti, kad valstybės skiriamos papildomos lėšos kovai su piratavimu viršys lėšas, kurias mokesčiais surenka iš tos industrijos. O dėl asmens laisvių suvaržymo, tai čia iš viso sunku įvertinti kažkokiais atskiros industrijos patiriamais nuostoliais. > Smurtas, ekonominiai nusikaltimai irgi nepažabojami, kova su vėjo > malūnais... Na tai gal galima tą smurtą ir ekonominius nusikaltimus sumažinti iki minimumo įvedus totalią visko kontrolę. Bet viso šito kaštai ir asmeninių laisvių suvaržymas tikriausiai pablogintų mūsų gyvenimo kokybę daug labiau nei kelių procentų tikimybė tapti smurto ar ekonominio nusikaltimo auka. > Iššūkių tikrai yra, bet juos reikės priimti. Adekvatesnė IN apsauga ir > piratavimo mažinimas yra neišvengiamas. Balansas su privatumo teisių, > žmogaus ir visuomenės laisvių apsauga taip pat. > Beje, kažkodėl pajamų ir turto deklaracijos nėra savanoriškos, > neprivalomos, o kai kur ir visuotinės (kas gali būti intymiau/jautriau > už pinigus ir turtą? juos reikia deklaruoti, pagrįsti jų kilmę, > teisėtumą...) Tai aš nesu prieš adekvačias ir protingas priemones. Aš tik prieš neadekvačius suvaržymus ir bereikalingus mokesčių mokėtojų pinigų švaistymus art jų pumpavimus į privačias kišenes. >> Bet apie ką mes kalbame? Moralė yra gerai, bet pats verslas yra iš >> principo amoralus, nes pagrindinis jo tikslas - surinkti kuo daugiau > > Tai — ne (tik) moralė, o fundamentinis dalykas, principas. Jokia sistema > nefunkcionuos teisingai ir tvariai, jei remsis iš esmės neteisingais, > netvariais principais. > >> pinigų iš kitų žmonių. Pagal krikščionybę ir daugelį kitų religijų >> nuodėmė yra ne tik vogti, bet ir būti turtingam (greičiau kupranugaris >> pralįs pro adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų). Todėl apeliuoti >> į kažkieno sąžinę yra beviltiškla. Dar vieno užmokesčio už kažkada > > Teisėje nors gal ir apeliuojama į sąžinę, bet dažniau už tos sąžinės > neturėjimą yra tiesiog (skaudžiai) baudžiama, persekiojama. Tikrai > pribrendo laikas tą padaryti ir IN vagystėms. Tai nieko prieš - tegu daro galą. Tik svarbu kad tos priemonės neatneštų daugiau blogio nei blogis, prieš kurį kovojama. >> Todėl galima kalbėti tik apie tai kas daugiau žalos pridaro visuomenei - >> ar tas vogimas, ar priemonės, kuriomis stengiamasi pažaboti tą vogimą. > > Kol kas, panašu, kalbama apie didelę žalą ir tai yra pakankamas > pagrindas griežtesnėms priemonėms. > > http://www.oecd.org/dataoecd/13/12/38707619.pdf > > > „Quantitative analysis carried out by the OECD indicates that the volume > of tangible counterfeit and pirated products in international trade > could be up to USD 200 billion. This figure does not, however, include > counterfeit and pirated products that are produced and consumed > domestically, nor does it include the significant volume of pirated > digital products that are being distributed via the Internet. If these > items were added, the total magnitude of counterfeiting and piracy > worldwide could well be several hundred billion dollars more“ Jau ne kartą samprotavau, kad tie skaičiai idiotiškai skaičiuojami ir išpūsti. Be to jei nuostolius patiria kūrėjai - tegu jie ir skiria lėšas tai kovai - jei priemonės kainuos mažiau nei patiriami nuostoliai, jų pelnas padidės. Dabar palyginkime su žemdirbiais. Kiekvieną sezoną jų pasėlius užpuola kažkokie kenkėjai. Tai ką - jie šaukia kad valdžia kompensuotų jų nuostolius (tiesą sakant Lietuvoje ir ES taip ir yra) - normalioje rinkos ekonomikoje jie patys su tais kenkėjais kovoja ir išlaidos tai kovai atsispindi jų produkcijos kainoje. >> Dėl Maksimos - taip ir yra kaip parašei. Savininkai gi nenusistatę >> tikslo, kad nebūtų visiškai nieko pavogta. Tiesiog surandamas optimalus >> derinys tarp pavogiamų prekių sumos, lėšų skirtų apsaugai nuo vogimo ir >> apsipirkimo patrauklumo. Dar labiau sustiprinus apsaugą sumažėtų >> pavogiamų prekių kiekis, bet įvertinus padidėjusias išlaidas apsaugai ir >> sumažėjusį klientų kiekį tokios priemonės būtų pripažintos >> neefektyviomis. > > Kuo iš esmės (žalos, ekonominiu požiūriu) skiriasi 100 Lt vertės > vagystė. Prekės atveju ir IN atveju? Man atrodo, kad niekuo, o tai, kad > pavogti kūrinį/fonogramą ir nenukentėti yra labai labai labai paprasta > ir pigu yra tikra problema, kurią tikrai sutinku, raginu deleguoti > valdžiai. Valdžia tą ir pati daro matydama ekonominį žalos efektą... Ką reiškia ta žala, kurią kažkas kitas turi kompensuoti? Patiri daug nuostolių (ar dėl padarytos žalos, ar dėl lėšų, skirtų apsisaugojimui nuo žalos padarymo) - atsiimi juos per produkcijos kainą. Kodėl kitų sričių verslas turėtų kompensuoti tavo srities patiriamą žalą? Ar tu manai, kad valstybei pinigai iš dangaus byra - virš premjero sėdi kažkoks dievulis su maišu pinigų, skirtu įvairioms žaloms atlyginti? >> Jau rašau, kad verslas turi sugebėti pasiimti pinigus - tokia jo >> paskirtis. Tikėtis, kad žmonės laisvanoriškai sukraus jiems milijardus >> arba reikalauti, kad tuos milijardus iš žmonių jiems surinktų valstybė - >> anoks čia verslas. > > Verslas žaidžia pagal aiškiais taisykles (nes turbūt paprasčiau pasiimti > pinigus jėga ar apgaule, vagystėmis, machinacijomis). Viena jų, pamatinė > — nuosavybės apsauga. Kai ji užtikrinama. IN atveju reikalaujama, kad > būtų užtikrinta adekvati nuosavybės apsauga. Reikalavimai yra realūs ir nerealūs. Kaip pats supranti, išnaikinti skaitmeninės produkcijos kopijavimą, ypač asmeninėms reikmėms yra visiškai nerealu. Jeigu autoriai sugalvoja kaip elegantiškai, be didžiulių lėšų ir asmeninių laisvių ribojimo išnaikinti piratavimą - tegu siūlo vyriausybėms, jos tikriausiai sutiks. Bet reikalauti, to, ko padaryti neįmanoma - vaikiška. Apskritai, ta intelektinės nuosavybės apsauga ir vogimo samprata gana nauja žmonijai, keičiantis technologijoms ji sparčiai keičiasi, todėl dažnai iškyla klausimai ne tik kaip ginti, bet ar iš viso reikia kažką ginti. >> Tai yra įstatymo pažeidimas, bet ne nuostolis kūrėjui - juk kelių jo >> produkto kopijų vius tiek nepirkčiau. Todėl kompensacija čia ne vietoje. >> Jeigu reikia mokėti baudą už administracinės teisės pažeidimą - tą >> pažeidimą turėtų nustatyti valstybė ir pasiimti pinigus > > Tas pats galioja ir vagiui, kuris sako, kad nukirskit man rankas, jokio > realaus nuostolio čia ta Maksima nepatyrė (tik labai mažą pelno > sumažėjimą), te 20 ct. ant tų bandelių savikainos, nes kitaip aš jų vis > tiek nebūčiau pirkęs. Bet skirtumas yra didelis - Maximos vagis pagautas, o kopijavimo asmeninėms reikmėms mokesčio atveju baudžiamas ne tik nepagautas vagis, bet ir ne vagis, ir net žmogus nė karto nesilankęs toje skaitmeninėje "maximoje". > Žalos ir nuostolio autorius nepatirs tik tada, kai nepirkdamas ir > neatgamindamas tu nepažeisi jo teisių ir nesinaudosi jo kūriniu taip, > kaip jis neleidžia. Jo leidimas naudotis kūriniu yra vienintelės > prielaidos, būdas gauti pajamas. Jei naudojiesi be leidimo ir nesumoki, > tai autorius patiria nuostolį (nes negauna jam teisėtai ir logiškai, > pagrįstai priklausančių pajamų). Tikrai galima sutikti, kad toli gražu > ne visos nupiratautos kopijos *virstų* (tariamoji nuosaka) pirktomis > kopijomis, tačiau pasižiūrėjus retrospektyviai, _jau_ _įvykus_ > _pažeidimo/piratavimo_ _faktui_, jau yra padaromas nuostolis. Jei > apsauga būtų sutvarkyta taip, kad tų pažeidimų ir nelegalaus > vartojimo/naudojimo būtų gerokai mažiau, nei dabar ir tai proporcingai > negeneruotų pelno prieauglio (t.y. ne visi anksčiau daryti pažeidimai > virstų pirkimais), tai vis tiek būtų kur kas sveikesnė ir palankesnė > aplinka. Na tai sugalvok priimtinus būdus, kuriais galima sukurti tokią aplinką ir niekas per daug neprieštaraus. O dėl tų nuostolių, tai autoriai prašo kompensuoti įsivaizduojamą pelną už kopijas, kurių jie net nepagamino, tuo tarpu kitos verslo šakos be jokių pretenzijų prisiima ir nuostolius už pagamintas, bet neparduotas kopijas.