> NE. Tokia praktika vadovaujamasi teismuose, priteisiant nuostolius. > Tik paprastai pakanka ir pardavėjo/prekystalio kainos, nes teismui > nekyla abejonių dėl to, kad produktus perka už tokią kainą. > Jei tave klaidina žodis vertė, tai ne veltui pabrėžiau, kad tai yra > rinkos kaina. Tas kriterijus yra reikalingas įsitikinti, kad savininko > įsivaizdavimas apie produkto kainą (ir ieškinys) yra adekvatus, > protingas, *realus* t.y. jį būtina pagrįsti, jei jis jo negali pagrįsti > faktai, kad tiek jo daiktas kainuoja rinkoje (nes yra *perkamas*). > Jei nesi pardavęs nei vienos kopijos, o giedi apie milijoną, tai...(pats > supranti) Čia jau aiškiau ir protingiau - sutinku, kad jei negali įrodyti kad esi pardavęs tam tikro kiekio savo kūrinių už prašomą kainą, reikalauti kompensuoti tokią kainą yra absurdiška. Tik ar tai kaip nors teisiškai apibrėžta, ar teisėjas pats turėtų iki to dasigalvoti? Manyčiau, bent mūsų visuomenėje tokius dalykus sveika būtų reglamentuoti įstatymiškai. >> Mūsų gi atveju produkto kainą nustato jo savininkas. O jei nori kažkokių >> palyginamųjų kainų, tai su kuo lyginsi? Sukūriau OS telefonui - ji turi >> kainuoti tiek kiek Win7, ar tiek kiek Android, t.y. nieko? Ar programą > > Nereikia apsimesti primityvu. Būtų palyginami analogiški, panašūs > produktai. Ir palyginimo reikia ne tiksliai kainai nustatyti, kiek > apytiksliai įvertinti ar tavo pateiktas ieškinys yra realus. >> vertinsi pagal jai sukurti įdėtą darbą - kaip nustatysi kiek to darboi >> įdėta? Arba darbo įdėta gali būti daugybė, o rezultatas nieko vertas. > > > >> Windows kuria šimtai programuotojų dešimtis metų, jis kainuoja 400 lt. >> Nišinę programą tris metus kūrė trys programuotojai - kainuoja 4 tūkst, >> dolerių, kita nišinė alternatyva, kurią tris metus kūrė žimtas >> programuotojų, nieko nekainuoja. Kurios kaina tesingesnė, kurios vertė >> didesnė? > > Tavo mėgstamas — jau pasamprotavau. ;-) Bet jei trumpai ir tau nepatogiu > kampu, tai pavogus Windows, kuris rinkoje tuomet kainuoja 400 Lt, tau > tektų kompensuoti 400 Lt, o ne savikainą. Kaip ir materialių daiktų > atveju. Negirdėjau nei vieno nors kiek rimtesnio tavo argumento šiuo > aspektu. Taigi, mandagiai paklausiu dar sykį, kokį nuostolį tau tektų > atlyginti pardavėjui, jei iš jo pavogtum bandelę? Jei teiksiesi > paaiškinti, argumentuoti, tai diskutuosiu, jei ne, tai laikysiu, kad > vengi šio argumento, nes negali jo paaiškinti, jis iš esmės griauna tavo > ankstesnius aiškinimus, argumentus. Tokiu atveju, nuomones jau išsakėm > ir diskusija — baigta. Dėl bandelės - tai kas čia neaišku, žinoma kad mažmeninę kainą, tas pat įstatymiškai, tikriausiai, ir su programinės įrangos kopija. Samprotavau tik apie tai, kad programinės įrangos kopijavimo atveju labai dažnai savininkas jokio nuostolio nepatiria. Ir ne tik todėl, kad pirato pasigaminta kopija nieko nekainuoja autoriui, bet ir dėl to, kad didelė dalis tų kopijuotųjų programų net nenaudoja, nemoka ir niekuomet neišmoks su jomis dirbti. Maždaug "brangi", gaunu už dyką, tai priglausiu - gal pravers". Arba naudoja vien dėl to, kad gauna nemokamai, kitu atveju pasitenkintų nemokama alternatyva. Kaip taisyklė, žmogus, kuriam komercinė programa yra svarbi ir nemato jai alternatyvų, turi įsigijęs legalią kopiją, nors prieinama ir piratinė. Vėlgi, kažkokia griežtesnė kontrolė turėtų apriboti tokį nelegalių kopijų kaupimą, bet manau, kol kas anksti šnekėti apie kažkokią totalinę pavienių vartotojų kontrolę, kai nerandama priemonių sutvarkyti visokias linkomanijas. Laikau tų kontroliuojančių tarnybų gėda, kai gaudo pavienius iš linkomanijos parsisiųstų torentų vartotojus, o pačiai LM ir nė vienam kitam lietuviškam torentų portalui nieko negali padaryti. Tuo labiau, kad piratiniai portalai iš savo veiklos gauna didesnę ar mažesnę finansinę naudą.