RaR rašė: > >>> >>> Na tai gerai - kokia yra problema? Valstybė garantuoja teises į >>> nuosavybę. Čia galima kalbėti ir apie kitą labai panašią intelektinę >>> nuosavybę - patentus. Valstybė suteikia teisę į intelektinę nuosavybę, >>> bet rūpinimasis jos apsauga - sekimas ar kas nors ja neteisėtai >>> nesinaudoja, pažeidėjo padavimas į teismą ir t.t. yra paties teisių >>> turėtojo rūpestis. Nėra priimto įstatymo, kad parduotuvių savininkai >>> turėtų tikrinti ar jų asortimente nėra prekių, pažeidžiančių kažkieno >>> intelektines teises, valstybė nekompensuoja intelektinių teisių >>> turėtojams nuostolių dėl to, kad kažkas kažkur neabejotinai jų teises >>> pažeidinėja, valstybė nepersekioja ir nebaudžia pirkėjų, įsigijusių >>> padirbtą daiktą. Tik dabar italų rankinukų gamintojai privertė savo >>> valdžią bausti padirbtų rankinukų pirkėjus, bet aš esu prieš tokius >>> metodus. >> >> >> Pripažįstama problema yra ta, kad valstybė _negarantuoja_ _adekvačių_ >> nuosavybės teisių, t.y. jas tam tikriems subjektams apriboja. >> Jau rašiau, kad asmeninio atgaminimo kompensacija nesusijusi su >> nuostoliais dėl vagysčių (čia, kaip ir visų kitų nuosavybių atveju, jų >> gynyba, išskyrus, atskirai nuo BK, paliekama jų teisių turėtojui). >> Turbūt akivaizdžiausia analogija: problema būtų, jei valstybė nuspręstų, >> kad parduotuvės/pardavėjai turėtų tam tikrą kiekį daiktų dalinti >> nemokamai. > > > Ne tai, ne analogija. Parduotuvių nuostolis būtų realus, nes vagis > pasiima prekę, o ne pasidaro ją pagal parduodamą iš savo žaliavų, > naudodamas savo įrangą. Galiu pacituoti jau anksčiau pateiktą pavyzdį: 100 bandelių ir 100 programų. Bandelių sąnaudos kompensuojamos pardavus 30 bandelių. Programos sukūrimo sąnaudos kompensuojamos pardavus 30 programos kopijų. Dingo (nupirkta ar pavogta) 100 vnt. bandelių ir realizuota (legaliai parduota ar nelegaliai nukopijuota) 100 programos kopijų. 1 bandelės kaina lygi vienos programos kopijos kainai, o visų bandelių savikaina lygi programos sukūrimo sąnaudoms/savikainai. Iš visų (100 vnt.) pavagiama x bandelių ar programos kopijų. x = 10 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 20 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 30 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 40 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 50 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 60 — pelnas abiem atvejais sumažėja vienodai; x = 70 — pelno abiem atvejais nebėra; x = 80 — patiriamas toks pats nuostolis: bandelių atveju (pk - s) * 10, o programų atveju — (pk - s) * 10; kur s — vnt. sąnaudos/savikaina, pk — vnt. pardavimo kaina; x = 90 — patiriamas toks pats nuostolis: bandelių atveju (pk - s) * 20, o programų atveju — (pk - s) * 20; kur s — vnt. sąnaudos/savikaina, pk — vnt. pardavimo kaina; x = 100 — abiem atvejais patiriamas šimtaprocentinis nuostolis, kuris lygus visų bandelių sąnaudoms/savikainai arba programos sukūrimo sąnaudoms/savikainai. O pastarosios, žinia, pagal sąlygą — lygios. > Bet nereikia nuslysti į kovą su vėjo malūnais. Tiesiog jeigu > pripažįstama, kad kažko neįmanoma sukontroliuoti ar ta kontrolė yra per > didelė našta visuomenei, gal reikia atsisakyti minties viską > sukontroliuoti? Juk tai ne gyvybės ir mirties klausimas, o tik tam > tikros verslo šakos pajamos. Ta sritis gali perimti kitus verslo Ta „verslo šaka“ yra pamatinė, ant kurios sėdi visuomenės progresas, o ne viena konkreti, tam tikra verslo šaka. Jau minėjau, kad IN kuria aibė profesijų ir jų nuosavybės teisinė apsauga yra ne mažiau aktuali, o visko tapatinti su su pramogų industrija (tam tikra verslo šaka) tikrai nereikia. Bet čia jau labiau apie ACTA. Nors žemiau pateikiau OECD parengtą studiją apie klastočių ir piratavimo ekonominį efektą/poveikį ir tendencijas. > Tai ir sakau - ar iš viso tikslingas tas mokestis - bangų sukelia daug, > o realios naudos kažkam - jokios. Matomai tikslingas (vien jau kompensavimo prasme). Va čia ta minėtoji ES IN apsaugos strategija (apie mokesčio panaikinimą ar atsisakymą ten nekalbama): http://ec.europa.eu/internal_market/copyright/docs/ipr_strategy/COM_2011_287_en.pdf Jei kiek įdomu, tai gali pavartyti (nedidelė); keletas pastraipėlių: „Copyright-based creative industries (comprising software and database production, book and newspaper publishing, music and film) contribute 3.3% to the EU GDP (2006)“ „The proper functioning of the internal market also requires conciliation of private copying levies with the free movements of goods to enable the smooth cross-border trade in goods that are subject to private copying levies.24 Efforts will be redoubled to kick-start a stakeholder agreement built on the achievements of a draft Memorandum of Understanding (MoU) brokered by the Commission in 2009. A high level independent mediator will be appointed in 2011 and tasked with exploring possible approaches with a view to harmonising the methodology used to impose levies, improve the administration of levies, specifically the type of equipment that is subject to levies, the setting of tariff rates, and the inter-operability of the various national systems in light of the cross-border effects that a disparate levy system has on the internal market. A concerted effort on all sides to resolve outstanding issues should lay the ground for comprehensive legislative action at EU level by 2012.“ > Na tai gerai - tegu sukuria tą hipotetinę apsaugą ar kaip kitaip iš > vartotojų pasiima tuos pinigus už asmenines kopijas. O kadangi to > padaryti nemoka, valdžios pagalba nori pasiimti pinigus, kurių uždirbti > nesugeba. Iš viso nesvarbu kiek tu sukūrei produkto, svarbu kiek jo > parduodi. Jeigu tu nesugebi parduoti produkto ir jį dovanoji, visiškai > nereiškia, kad tau už išdalintus turi kažkas kompensuoti. Tą hipotetinę apsaugą kurs valdžia. Va taip „kitaip“ ir pasiima tuos pinigus. Kaip ir kitais mokesčiais (nors šiuo atveju tai yra tik kompensacija ir man ji atrodo ganėtinai pagrįsta). > O šiuo atveju produktą sukūrei tik vieną kartą. Jo pardavimas - tai jau > visai kita verslo dalis. Verslo sėkmė ir priklauso nuo to, kiek produkto > kopijų galėsi parduoti. Jei manai, kad pardavei mažiau produkto kopijų > nei galėjai, kaltink save, o ne reikalauk kompensacijos iš valstybės. Jei iš tavęs būtų pavagiama vien jau koks trečdalis tavo prekių, tai galiausiai savo verslą iškraustytum ten, kur tiek nevagiama. Iki to kur kas stipriau reikalaudamas ir spausdamas valdžią/valstybę dėl savo teisių apsaugos. > Na tai jau sakiau, gal neverta bandyti sukontroliuoti to, ko neįmanoma > sukontroliuoti, gal tai kova su vėjo malūnais. Ta kova gali prieiti iki > tokio lygio, kad kiekvienam kompiuterio vartotojui bus pastatytas > pareigūnas, stebintis, ar visos jo naudojamos programos ir įrašai legalūs. Smurtas, ekonominiai nusikaltimai irgi nepažabojami, kova su vėjo malūnais... Iššūkių tikrai yra, bet juos reikės priimti. Adekvatesnė IN apsauga ir piratavimo mažinimas yra neišvengiamas. Balansas su privatumo teisių, žmogaus ir visuomenės laisvių apsauga taip pat. Beje, kažkodėl pajamų ir turto deklaracijos nėra savanoriškos, neprivalomos, o kai kur ir visuotinės (kas gali būti intymiau/jautriau už pinigus ir turtą? juos reikia deklaruoti, pagrįsti jų kilmę, teisėtumą...) > Bet apie ką mes kalbame? Moralė yra gerai, bet pats verslas yra iš > principo amoralus, nes pagrindinis jo tikslas - surinkti kuo daugiau Tai — ne (tik) moralė, o fundamentinis dalykas, principas. Jokia sistema nefunkcionuos teisingai ir tvariai, jei remsis iš esmės neteisingais, netvariais principais. > pinigų iš kitų žmonių. Pagal krikščionybę ir daugelį kitų religijų > nuodėmė yra ne tik vogti, bet ir būti turtingam (greičiau kupranugaris > pralįs pro adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų). Todėl apeliuoti > į kažkieno sąžinę yra beviltiškla. Dar vieno užmokesčio už kažkada Teisėje nors gal ir apeliuojama į sąžinę, bet dažniau už tos sąžinės neturėjimą yra tiesiog (skaudžiai) baudžiama, persekiojama. Tikrai pribrendo laikas tą padaryti ir IN vagystėms. > Todėl galima kalbėti tik apie tai kas daugiau žalos pridaro visuomenei - > ar tas vogimas, ar priemonės, kuriomis stengiamasi pažaboti tą vogimą. Kol kas, panašu, kalbama apie didelę žalą ir tai yra pakankamas pagrindas griežtesnėms priemonėms. http://www.oecd.org/dataoecd/13/12/38707619.pdf „Quantitative analysis carried out by the OECD indicates that the volume of tangible counterfeit and pirated products in international trade could be up to USD 200 billion. This figure does not, however, include counterfeit and pirated products that are produced and consumed domestically, nor does it include the significant volume of pirated digital products that are being distributed via the Internet. If these items were added, the total magnitude of counterfeiting and piracy worldwide could well be several hundred billion dollars more“ > Dėl Maksimos - taip ir yra kaip parašei. Savininkai gi nenusistatę > tikslo, kad nebūtų visiškai nieko pavogta. Tiesiog surandamas optimalus > derinys tarp pavogiamų prekių sumos, lėšų skirtų apsaugai nuo vogimo ir > apsipirkimo patrauklumo. Dar labiau sustiprinus apsaugą sumažėtų > pavogiamų prekių kiekis, bet įvertinus padidėjusias išlaidas apsaugai ir > sumažėjusį klientų kiekį tokios priemonės būtų pripažintos neefektyviomis. Kuo iš esmės (žalos, ekonominiu požiūriu) skiriasi 100 Lt vertės vagystė. Prekės atveju ir IN atveju? Man atrodo, kad niekuo, o tai, kad pavogti kūrinį/fonogramą ir nenukentėti yra labai labai labai paprasta ir pigu yra tikra problema, kurią tikrai sutinku, raginu deleguoti valdžiai. Valdžia tą ir pati daro matydama ekonominį žalos efektą... > Jau rašau, kad verslas turi sugebėti pasiimti pinigus - tokia jo > paskirtis. Tikėtis, kad žmonės laisvanoriškai sukraus jiems milijardus > arba reikalauti, kad tuos milijardus iš žmonių jiems surinktų valstybė - > anoks čia verslas. Verslas žaidžia pagal aiškiais taisykles (nes turbūt paprasčiau pasiimti pinigus jėga ar apgaule, vagystėmis, machinacijomis). Viena jų, pamatinė — nuosavybės apsauga. Kai ji užtikrinama. IN atveju reikalaujama, kad būtų užtikrinta adekvati nuosavybės apsauga. > Tai yra įstatymo pažeidimas, bet ne nuostolis kūrėjui - juk kelių jo > produkto kopijų vius tiek nepirkčiau. Todėl kompensacija čia ne vietoje. > Jeigu reikia mokėti baudą už administracinės teisės pažeidimą - tą > pažeidimą turėtų nustatyti valstybė ir pasiimti pinigus Tas pats galioja ir vagiui, kuris sako, kad nukirskit man rankas, jokio realaus nuostolio čia ta Maksima nepatyrė (tik labai mažą pelno sumažėjimą), te 20 ct. ant tų bandelių savikainos, nes kitaip aš jų vis tiek nebūčiau pirkęs. Žalos ir nuostolio autorius nepatirs tik tada, kai nepirkdamas ir neatgamindamas tu nepažeisi jo teisių ir nesinaudosi jo kūriniu taip, kaip jis neleidžia. Jo leidimas naudotis kūriniu yra vienintelės prielaidos, būdas gauti pajamas. Jei naudojiesi be leidimo ir nesumoki, tai autorius patiria nuostolį (nes negauna jam teisėtai ir logiškai, pagrįstai priklausančių pajamų). Tikrai galima sutikti, kad toli gražu ne visos nupiratautos kopijos *virstų* (tariamoji nuosaka) pirktomis kopijomis, tačiau pasižiūrėjus retrospektyviai, _jau_ _įvykus_ _pažeidimo/piratavimo_ _faktui_, jau yra padaromas nuostolis. Jei apsauga būtų sutvarkyta taip, kad tų pažeidimų ir nelegalaus vartojimo/naudojimo būtų gerokai mažiau, nei dabar ir tai proporcingai negeneruotų pelno prieauglio (t.y. ne visi anksčiau daryti pažeidimai virstų pirkimais), tai vis tiek būtų kur kas sveikesnė ir palankesnė aplinka.