+++

Jei šis ponas įkurtų visuomeninį judėjimą, manau būtų galima paremti 
finansiškai.

"siGis" <s@s.s> wrote in message news:jinfti$65f$1@trimpas.omnitel.net...
> +++
> Kaip jau ir sakiau :)
> Teisingai mastai. O tai retokai pasitaiko bludu pasaulyje. Kas tu?
> Drasiai eik i viesuma. Mums reikia tokiu zmoniu.
>
> "RaR"  parašė naujienų news:jind7b$2a7$1@trimpas.omnitel.net...
>
>
>
>> Nuosavybės teisės (ir jų apsauga) ir savo turto savo apsauga nėra tie
>> patys dalykai; nereikia jų plakti į vieną. Nuosavybės teises valstybės
>> gina įstatymais (nepriklausomai, kaip Maksima lengvabūdiškai pati
>> „nesisaugotų“ nuo vagysčių, pačios vagystės nuo to netaptų anei kiek
>> labiau pateisinamos ar teisinė atsakomybė už jas anei kiek nesumažėtų)
>> Tačiau, kita vertus, man atrodo gana natūralu, kad kai įstatymiškai
>> apribojamos pačios nuosavybės teisės, atsiranda kompensavimo
>> mechanizmai. Maksima juk gali uždrausti tau imti bandelę ir už ją
>> nemokėti, nes tai yra neteisėta (be to, kad ir neteisinga). O IN atveju,
>> teisiškai leidžiamas asmeninis atgaminimas (neleidžiama uždrausti) ir
>> dar manoma, kad tai yra teisinga.
>
>
> Na tai gerai - kokia yra problema? Valstybė garantuoja teises į
> nuosavybę. Čia galima kalbėti ir apie kitą labai panašią intelektinę
> nuosavybę - patentus. Valstybė suteikia teisę į intelektinę nuosavybę,
> bet rūpinimasis jos apsauga - sekimas ar kas nors ja neteisėtai
> nesinaudoja, pažeidėjo padavimas į teismą ir t.t. yra paties teisių
> turėtojo rūpestis. Nėra priimto įstatymo, kad parduotuvių savininkai
> turėtų tikrinti ar jų asortimente nėra prekių, pažeidžiančių kažkieno
> intelektines teises, valstybė nekompensuoja intelektinių teisių
> turėtojams nuostolių dėl to, kad kažkas kažkur neabejotinai jų teises
> pažeidinėja, valstybė nepersekioja ir nebaudžia pirkėjų, įsigijusių
> padirbtą daiktą. Tik dabar italų rankinukų gamintojai privertė savo
> valdžią bausti padirbtų rankinukų pirkėjus, bet aš esu prieš tokius
> metodus.
>
> Pagrindinis visuotinis principas - intelektinių teisių turėtojas savo
> teisių pažeidimus paprastai seka pats ir teisiškai persekioja bei
> išieško pinigus tik iš tų, kurie gauna finansinę naudą iš neteisėto
> naudojimosi jų intelektine nuosavybe. Paprastai dauguma patentuotų
> išradimų gali naudotis laisvai, negali tik pardavinėti jais paremto
> produkto.
>
>
>
>
>> Ką pasiūlytum tokiu atveju, jei būtų leidžiama vogti parduotuvėse? Sukti
>> smegenis, kaip būti pelningiems?
>> O autorius ir interneto plėtrą supriešinai visiškai nepelnytai. IN ir
>> jos teisių apsauga tik aktualėja ir tai toli gražu ne tik autorių
>> reikalas. Juk verslas negalėtų konkuruoti ir tiesiog veikti, jei nebūtų
>> sąžiningo žaidimo, aiškių taisyklių, teisinio reglamentavimo dėl ženklų
>> apsaugos, know-how, galų gale tų pačių patentų (nors su jais ir gerokai
>> užsižaista; ypač software srityje). Štai Kiškis bene siūlo atsisakyti IN
>> teisinės apsaugos ir siūlo naujus verslo modelius — kažką išradai ir jau
>> turi pranašumą rinkoje, nes esi pirmas joje. Tai skamba absurdiškai, nes
>> be IN apsaugos, bet koks nors kiek didesnis subjektas, pavogęs,
>> nukopijavęs know-how/principus/technologiją, tiesiog prarytų tą
>> pranašumą ir bet kokį kiek mažesnį subjektą, net neatsigręždamas. O
>> autorystė, kaip tokia? Kam reikia saugoti autoriaus teises, jei būtų
>> galima tiesiog leisti vogti (na, imti, plagijuoti...) ir perleisti
>> svetimus kūrinius, kaip savo?
>
>
> Dėl vogimo parduotuvėse - tai panašus yra tas kopijavimo asmeniniais
> tikslais įstatymas. Tipo mes leidžiame vogti kas to nori, bet visi
> kolektyviai susimokėkite už vogimą. Aš jokių vogimą įteisinančių
> įstatymų nereikalauju ir esu už istatyminį autorinių teisių gynimą.
>
> Tačiau noriu kad, kaip ir visose kitose srityse, praktiniu tų teisių
> gynimu visų pirma rūpintųsi pats teisių turėtojas ir kurtų verslo
> modelį, kuris jam būtų pelningas. Dabar gi siekiama viso to gynimo
> administracinius kaštus perkelti ant valstybės, kažkokios kitos paslaugų
> ar prekių šakos pečių, įvesti naujus piliečių suvaržymus, ar aplamai
> prievarta surinkti pinigus iš nieko dėtų piliečių. Kai verslas susirenka
> pinigus ne tiesiogiai iš jų prekių ir paslaugų vartotojų, o padedamas
> prievartinio valstybės aparato, jis gaunasi iškreiptas ir galiausiai
> verslas daugiau dėmesio pradeda kreipti ne į tai kaip geriau patenkinti
> vartotojų poreikius, o kaip efektyviau paveikti tą valstybės aparatą.
>
>
>
>>> O dėl asmeninio kopijavimo teisių - tai nei aš, nei kuris nors
>>> pažįstamas jų neprašė, jokios naudos iš to mes neturime, todėl pinigų
>>
>> Tai, kaip suprantu, galėtum atsisakyti tokios teisės ir, nenorėdamas
>> pažeisti įstatymų (kurie gintų autorių teisę neleisti tau be atlygio
>> pasidaryti asmeninės kopijos) pirktum kelis egzempliorius to pačio 
>> kūrinio?
>> Aš irgi neprašiau didesnių mokesčių, tačiau jie yra.
>
>
> Visų pirma jau rašiau - dėl esmeninės kopijos pasidarymo autoriai jokių
> nuostolių nepatiria, todėl ir kompensuoti nėra ką. Kelių egzempliorių
> tikrai nepirkčiau. Bet svarbiausia tai, kad aš sumoku kažkokiam
> dainorėliui už jo kūrybą, nors galbūt mieliau sumokėčiau už tai, kad jis
> iš viso lautųsi kūręs.
>
>
>
>
>> Tie, kuriems jų produkcijos reikia — vagia (ima ir nelegaliai naudojasi,
>> bet neperka, nesumoka). Labai ženkli dalis. O pats bene siūlai
>> atsisakyti ir tos esamos skylėtos teisinės apsaugos, skirtos tas
>> vagystes nors kiek pristabdyti? Kiekvienas gamintojas, paslaugų tiekėjas
>> ar verslininkas turi pagrįstus teisėtus lūkesčius dėl to, kad iš jo
>> nebus vagiama, dėl reglamentuotų žaidimo taisyklių.
>
>
> Aš nesiūlau leisti vogti ar atsisakyti teisių gynimo. Tiesiog jei
> autorius nori uždirbti iš tų savo teisų - tegul pasuka galvą kaip tai
> padaryti. Jeigu tu labai bijai to platinamo įrašo kopijavimo ir nesugebi
> nuo to apsisaugoti, gali iš viso nepaleisti į rinką to įrašo. Filmų
> kūrėjai iš viso pagrinde skaičiuoja tik lėšas surinktas kinoteatruose.
> Parduodami optiniai diskai ar internetiniai įrašai, TV - tik malonus
> bonusas. Negautos pajamos iš nukopijuotų įrašų tik hipotetinės -
> visiškai neaišku ar didelė dalis tų piratų pirktų mokamą įrašą. Muzikos
> kūrėjų atveju irgi panašiai. Priedo jai sukurti nereikia didelių
> investicijų. Pavykęs kūrinys - praktiškai grynas pelnas. Jei labai bijai
> įrašų piratavimo ir nesugebi nuo jo apsisaugoti - gali vien koncertuoti,
> gali kurti kažkokius a la "audio teatrus", kuriuose sumokėję už bilietą
> galėtų klausytis kokybiško įrašo ar pan.
>
> Vis tik realybė ta, kad iš platinamų įrašų sėkmingi autoriai susirenka
> tikrai nemažai pinigų. O ta papildoma rinka piratų tarpe - tik
> hipotetinė. Galbūt, norint praplėsti rinką reikia labiau priderinti
> parduodamo kūrinio kainą prie potencialaus pirkėjo pajamų - juk,
> skirtingai nuo kitų prekių rūšių, kopijavimo išlaidos yra niekinės (dėl
> ko ir pučiama problema), todėl niekas nedraudžia atskiroms vartotojų
> gruipėms numušinėti ją iki minimumo. Bet tam reikia lankstumo, pasukti
> galvą.
>
>
>
>
>> Kažkodėl nepelnytai susiaurini viską tik iki dainorėlių ir artistų.
>> Autorius yra ir architektas, programuotojas, projektuotojas,
>> mokslininkas, rašytojas ir sąrašą dar galima tęsti ilgai...
>> Muzikinė/pramoginė industrija gal tik akivaizdžiausiai matoma dalis.
>> Visos pasaulinės muzikinės rinkos retail'inė vertė tėra ~18-19 milijardų
>> $; vargiai paaiškinamas/pakankamas pagrindas prasimušti tokiam
>> nesvietiškam žydomasoniniam lobizmui į daugumos valstybių įstatymus...
>> http://en.wikipedia.org/wiki/Global_music_industry_market_share_data
>> (gal ir tikrai teisus Karbauskis, matydamas ir manydamas, kad ACTA
>> inicijavo ir remia Monsanto...)
>
>
> Apie intelektinę nuosavybę jau samprotavau.
>
> Nelabai tiku kad ir programų kūrėjai susirinktų žymiai daugiau pinigų
> jei išnyktų piratavimas. Kai kurių pajamos net sumažėtų, nes didelė
> dalis vartotojų pereitų prie nemokamų ar atvirojo kodo programų, taip
> sumažėtų šių programų bendras populiarumas, žinomumas, dėl ko ir legalių
> pirkėjų skaičius galėtų mažėti. Vis daugiau kompanijų sugeba suklestėti
> platindamos nemokamus ar net atvirojo kodo produktus ar paslaugas, o
> uždirbti naudodamos inovatyvius verslo modelius. Juk šiuo metu
> svarbiausia yra tavo produkto vartotojų skaičius, jų turint daug jau yra
> būdų kaip uždirbti, ir nemažai.
>
> Bet kaip, jau rašiau, niekas nedraudžia teisių turėtojams patiems kovoti
> su kopijavimu kuriant visokias apsaugas ar teisiškai persekiojant tavo
> teisių pažeidėjus. Man tik nepriimtina, kai viskas permetama valstybei,
> ir ji jau surenka pinigus iš bet ko apmokestindama bet ką, įpareigoja
> tai daryti kitas komercines struktūras, įvedinėja kažkokius teisių
> apribojimus ir pan.
>
>
>
>
>>> Na tai jau rašiau - man ta paslauga nereikalinga, aš ja nesinaudoju, tad
>>> ir mokėti neturiu už ką. Be to, kaip jau rašiau, visiškai neįtikėtina,
>>
>> Aš irgi neperku kontrabandinių prekių, nedalyvauju šešėlinėje
>> ekonomikoje (ar bent jau dalyvauju gerokai mažesnėje dalyje, nei kiti),
>> tačiau negaliu turėti dėl to individualių mokestinių lengvatų.
>> Individualiu priėjimu tai iš principo ne(iš)sprendžiama.
>
>
> Aš bendrus mokesčius suprantu tik mokėjimui už daugumai piliečių
> reikalingas paslaugas, bet kai tiesiogiai už paslaugas surinkti pinigus
> yra sunku išvengti, kai jomis gali naudotis nesusimokėjęs. Kita bendrų
> mokesčių paskirtis - solidarumas, daugiau uždirbantys užmoka už
> paslaugas tiems, kas negali už jas susimokėti. Dar viena mokesčių
> paskirtis - mažinti kažkurių paslaugų ar produktų vartojimą (ar didinti
> mažinant mokesčius).
>
> Taigi, aš suprantu, kad valstybė gali skirti lėšų tam, kas mano esant
> naudinga visuomenei - mokslui, kažkokiam menui, kultūrai ir pan.
> Bet kad valstybė iš visų rinktų pinigus ir atiduotų juos kažkokiems
> komerciniams subjektams, kuriantiems produktą, reikalingą tik kažkokiai
> daliai piliečių, tuo labiau išmokų dydis prikausytų nuo jų užimamos
> rinkos dalies, man tai nepriimtina. Verslas turi užsidirbti tiesiogiai
> iš jų produktų vartotojų.
>
>
>
>>> kad autoriai dėl asmeninio atgaminimo netenka nors kiek žymesnės pajamų
>>> dalies (apie kažkokius jiems sukeliamus nuostolius man kalbėti net
>>> liežuvis neapsiverčia).
>>
>> Kažkur viena akim skaičiau, kad surinktus ~2,5 milijono per metus to
>> mokesčio, padalinus visiems, kam priklauso, gaunasi apie po ~50 Lt. Ir
>> išties negali to vadinti pajamomis...
>> Tai kur problema?
>
>
> Problema yra ta, kad iš to naudos visuomenė neturi, tik nuostolius. T.y.
> autoriams beveik jokios naudos, laikmenų ir aparatūros pirkėjams -
> kažkiek padidėjusi kaina, jų pardavėjams - kažkiek sumažėję pardavimai
> dėl pakilusios kainos, o dauguma lėšų suryja mokesčio administravimas,
> kurio didelė dalis tenka pardavėjams.
>
>
>
>>> Jau samprotavau apie tai. Susirinkti iš klientų pinigus yra visų pirma
>>> pardavėjo rūpestis. Jeigu to nesiseka daryti - yra galimybė susitaikyti
>>> su mažesnėmis pajamomis arba visai pasitraukti iš rinkos. Pasaulis dėl
>>
>> Rinkoje neturi būti masiškai vagiama. Tik tada galima kalbėti apie rinką.
>
>
> Bet jeigu tavo toks verslo modelis, kad galima masiškai vogti nepaisant
> to, kad vogti draudžia įstatymai, gal reikėtų pagalvoti apie kitokį
> verso organizavimą arba susitaikyti su tuo ką uždirbi, nepermetant savo
> problemų ir išlaidų ant kažkieno kito pečių?
>
> Įsivaizduok, kad Maxima sugalvoja tokią prekybą - sustato lauke dėžes su
> prekėmis. Apsaugos jokios nesamdo, net nepasodina kasininkių su kasos
> aparatais. Bet kas ateina, pasiima kokių nori kiek nori prekių, po to
> interenete susiranda katalogą su kainomis ir jame susimoka per nustatytą
> laiką. Maximai prekybos išlaidos minimalios, bet, aišku, nesusimokama už
> daugybę prekių. Tada Maxima pradeda valdžios reikalauti, kad
> policininkai eitų į gyventojų namus ir tikrintų ar šie neturi Maximos
> prekių, už kurias nėra susimokėję. Arba valdžios reikalautų įvęsti
> "vogtų Maximos prekių mokestį", kuris būtų renkamas iš visų gyventojų ar
> apmokestinamos kažkurios kitos prekės, ir iš surinktų lėšų Maximai būtų
> kompensuojama už pavogtas prekes.
>
>
>
>