>> Na kaip tai - svarbu. Pats sakai, kad kopijavimas ir vagystė yra ne tas >> pats, nukopijuotą produktą netgi gali laikyti asmeniniam naudojimui be >> jokių sankcijų. Tai kaip ten su tais perkoduotais ir apkarpytais >> filmais? Jie jau nevogti, o kopijuoti, juos galiu ramiai laikyti savo >> kompe ir žiūrėti kiek tinkamas? > > Nukopijuotą funkcionalumo, veiksenos ir panašumo prasme, t.y. sukurtą > savo pastangomis ir sukurtą taip, kaip produktai kuriami (programos — > programuojamos, o džinsai — siuvami), tačiau tikėtinai pažeidžiant > svetimą IN. > Jei pavogsi Levys džinsus ir juos apkarpęs pasidarysi savo „kopiją“, tai > už vagystę vis tiek reikės atsakyti. Jei pavogsi produkto kodą, tai už > tai reikės atsakyti. > Taigi, skirtumas čia tik tas, ką vagi: visą produktą, nelegaliai jį > naudodamas ar dalį jo kodo ir IN, kurdamas savo produktą. > O ką filmai, su jais kaip nors kitaip? Tai vat įdomu - kiek reikia pakeisti tą filmą,kad jis jau nesiskaitytų pavogtu, o nukopijuotu, ar netgi nepriklausomu kūriniu? Kaip suprantu, trumpus filmo fragmentus visai legaliai gali panaudoti net savo komercinėje veikloje, pavyzdžiui susukdamas kokį dokumentinį filmą ar laidą. O kaip su dainos koveriais, ant kiek daina turi būti pakeista, kad skaitytųsi naujas kūrinys? Kur visa tai reglamentuojama ir kiek detaliai? >> Bet faktas - tas mokestis yra. > > O ką šis faktas iš tikrųjų reiškia? Reiškia tai, kad kažkas prievarta moka į kito privačią kišenę, iš šio negavęs jokių paslaugų ar prekių, nieko nepavogęs ir nepadaręs jokios žalos.